Tarp veidų ir dvasių

Eina į pabaigą metai, skirti skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) šimtosioms gimimo metinėms, kurios buvo įtrauktos į 2021-ųjų valstybei reikšmingų datų programą. Sukaktis pažymėta įvairiais renginiais, parodomis, atradimais, leidiniais, publikacijomis etc. O baigiamuoju akordu tapo lapkričio 25 d. Vilniuje, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, atidaryta paroda „Veidai ir dvasios“ (kuratorius Viktoras Liutkus, organizatoriai – Antano Mončio paramos fondas ir Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba).

Pasak kuratoriaus menotyrininko V. Liutkaus, kuris daug metų nuosekliai tyrinėja Antano Mončio kūrybą, parodos koncepciją ir pavadinimą padiktavo žemaitiška skulptoriaus kilmė, kurios jis niekada neatsisakė, ir nostalgija gimtajai aplinkai. Nors beveik pusę amžiaus dailininkas gyveno ir kūrė svetur, daugiausia Prancūzijoje, ne kartą yra sakęs, kad jį, kaip menininką, formavo prisiminimai ir tai, ką matė Paryžiuje.

Prigimtinis žemaitis, kilęs iš Mančių (Mončių) kaimo Darbėnų valsčiuje, per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė iš Lietuvos. Keletą metų pasimokęs Freiburgo dailės ir amatų mokykloje ir po to gavęs stipendiją, metus praleido Ossipo Zadkine’o studijoje Paryžiuje, Didžiosios lūšnos akademijoje (Académie de la Grande Chaumiére). Specialiai parodai „Veidai ir dvasios“ buvo išleista brošiūra su prancūzų menotyrininkės Mathilde Desvages dvikalbiu (lietuvių ir prancūzų k.) straipsniu apie pirmuosius dailininko metus pokario Paryžiuje. Autorė pateikia mažai lietuvių dailėtyros tyrinėtų faktų apie Mončio aplinką ir bendramokslius Zadkine’o studijoje, jo dalyvavimą Naujosios skulptūros salone Auguste’o Rodino sode, įvairių motyvų jo kūryboje atsiradimą, medžiagų panaudojimo pradžią ir kt. Skulptorius bendravo ir dalyvavo parodose su garsiais XX a. Europos moderniosios dailės kūrėjais – Marcu Chagallu, broliais dvyniais Jeanu (vėliau – A. Mončio uošviu) ir Joeliu Marteliais, Hansu Arpu, Genri Laurensu, Henry Moore’u, Alexanderiu Calderiu, Maxu Ernstu ir kt.

Gyvendamas Prancūzijoje Mončys palaikė artimus ryšius ir su lietuvių išeivija – dailininkais Pranu Gailiumi, Žibuntu Mikšiu, Vytautu Kasiuliu, rašytoju Jonu Griniumi, semiotiku Algirdu Julijonu Greimu, kunigu tėvu Leonardu Andriekumi (jo užsakymu 1965–1966 m. sukūrė šv. Pranciškaus skulptūrą JAV pranciškonų vienuolynui Kenebankporte, kuri šiemet Antano Mončio paramos fondo nario Romualdo Beniušio iniciatyva buvo restauruota Vilniaus dailės akademijoje ir įkurdinta Pranciškonų licėjuje Kretingoje), tarpukario Lietuvos politikais – Juozu Balučiu, Stasiu Lozoraičiu, Ernestu Galvanausku, kuriam 1968 m. sukūrė antkapinį paminklą Eks le Beno kapinėse, pietryčių Prancūzijoje, būsimu kardinolu Audriu Juozu Bačkiu ir jo tėvais, ambasadore prie UNESCO Ugne Karvelis bei jos motina Veronika Bakštyte-Karveliene ir kt. Brolių Martelių studijoje Mončys rengdavo savo įkurto ir vadovaujamo Prancūzijos lietuvių šokių kolektyvo repeticijas, suko ratelius su Živile Bačkiene, Vita Tallat-Kelpša, Birute Venskuviene, Ada Martinkus-Greimas, Petru Klimu, Adolfu Venskumi, Laurynu Masiuliu, Antanu ir Perkūnu Liutkais, pasirodydavo Sorbonos universiteto amfiteatre.

Tačiau tėvynė Mončį „atrado“ tik auštant Atgimimui, kai aktyviau imta domėtis lietuvių egzilio menininkų kūryba, siekiant įtraukti juos į bendrą Lietuvos kultūros lauką. Pirmą kartą skulptoriaus kūriniai čia eksponuoti 1988 m., kai Vilniuje, tuometiniuose Dailės parodų rūmuose (dabar Šiuolaikinio meno centras), buvo surengta Pirmoji lietuvių išeivijos dailininkų paroda. 1991 m. skulptorius padovanojo Palangos miestui 35 savo kūrinių rinkinį, kurį po metų papildė dar 23 darbais. O 1992 m. liepos 31 d. Šiuolaikinio meno centre buvo surengta didelė Lietuvai dovanotų Mončio kūrinių paroda. Praėjus dar septyneriems metams (1999) Palangoje duris atvėrė Antano Mončio namai-muziejus, kurio vienas iš steigėjų yra Antano Mončio paramos fondas – šios jubiliejinės parodos iniciatorius.

Trijose V. Kasiulio dailės muziejaus salėse išdėstyta ekspozicija anaiptol nepretenduoja į tradicinį „jubiliejinės-apžvalginės-pomirtinės“ parodos formatą. Parodos „Veidai ir dvasios“ motto bei vaizdiniu kodu tapo tamsiame fone skriejanti keisto veido baugi Laumė – Mončio piešinys A.J. Greimo knygos „Apie dievus ir žmones. Lietuvių mitologijos studijos“ viršeliui (Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, Čikaga, 1979). Beje, dailininkas iliustravo ne tik šią knygą, bet ir išpiešė Oskaro Milašiaus „Lietuviškas pasakas“, kurios taip pat rodomos parodoje (faksimilinį „Lietuviškų pasakų“ leidinį dar šiemet ketina parengti Vytauto Kasiulio dailės muziejus).

Kamerinėje parodoje „Veidai ir dvasios“ kuratorius siekė atskleisti kūrėjo santykį su prigimtine – žemaitiška terpe. Sumanymą padėjo įgyvendinti ne tik gerai apmąstyta kūrinių atranka, bet ir ekspozicijos dramaturgija, kurią sukūrė jaunas architektas Povilas Vincentas Jankūnas. Pasitelkęs mobilias, aptakių formų kartono konstrukcijas ir scenografinį apšvietimą, jis išryškino esminius menininko kūrybos principus: stabilumą ir judesį – skulptūrų transformacijos principą, tvirtą jų formą ir grakštų siluetą, aptakias linijas ir spalvą, medžiagiškumą, meistrystę ir amatą. O svarbiausia – egzistencinį būties dualizmą tarp gyvybės ir mirties.

Kokiais parametrais vadovaujantis galima apibrėžti meninėje kūryboje užkoduotą Mončio žemaitišką tapatumą? Jo derėtų ieškoti ir dailininko charakterio sanklodoje, ir struktūrinėje jo sukurtų vaizdų semantikoje.

Visi pažinojusieji Mončį ir rašiusieji apie jį pirmiausia akcentuoja jo žemaitišką prigimtį, pabrėžia tvirtą charakterį, darbštumą bei kitas žemaitiškam charakteriui būdingas savybes – lėtą būdą, polinkį į melancholiją, pomėgį „filosofuoti“. Kilmės naratyvas (ne tik nostalgija prarastai Tėvynei) atsiskleidžia Mončio pasisakymuose ir laiškuose, kurie publikuoti 2015 m. išleistoje knygoje „Per toli gyvenu. Antano Mončio laiškai“ (sudarytoja Danutė Zovienė, Dailininkų sąjungos leidykla artseria). „Kad aš žemaitis, tai jau 100 %. Kitoks ir nemokėčiau būti. Mončys iš Mončių kaimo!“ – rašė 1992 m. vasario 4 d. laiške žemaičių laikraščio „A mon sakaa?“ redaktorei Danutei Mukienei (p. 296). O eseistui Tomui Sakalauskui yra prisipažinęs: „Lietuviška dvasia – mano Angelas Sargas... Veikė gimtos žemės nostalgija. Ji – pagrindinis kūrybos stimulas. Ji nepraeina.“ („Ketvirtoji dimensija“, Vilnius, „Alma littera“, 1998, p. 145)

Prigimtinė pasaulėjauta, veikiama per amžius susiklosčiusios baltiškosios pasaulėžiūros ypatybių, atsiskleidžia ir struktūrinėje Mončio kuriamų vaizdų semantikoje. Nors meninė jo kūrybos raiška ir stilistika formavosi veikiama XX a. Vakarų modernizmo, įgimtas ir pasąmonėje užkoduotas pasaulio suvokimas neatsiejamas nuo žemaitiškų šaknų.

Etnografas ir religijotyrininkas Norbertas Vėlius (1938–1996) studijoje „Senovės baltų pasaulėžiūra“ išskirdamas tris senovės baltų arealus (vakarų, vidurio ir rytų), Žemaitiją priskiria vakarų arealui, kuris universaliose dualiose priešpriešose (žemai–aukštai, vakarai–rytai, vanduo–ugnis, juoda–balta, naktis–diena, mėnulis–saulė etc.) žymi kairįjį polių: žemai, vanduo, juoda, naktis, mėnulis (Norbertas Vėlius, „Senovės baltų pasaulėžiūra“, Vilnius, „Mintis“, 1983). Mončio kūryboje taip pat veikia dualizmo tarp pozityvo ir negatyvo principas: rimtis–žaismė, judesys–ramybė, tūriai–erdvės etc. Įvairiomis formomis pasikartoja veido, kaukolės, griaučių motyvai ir įvairios jų interpretacijos skulptūrose, piešiniuose, švilpiuose ir, aišku, kaukėse.

Iš kur radosi šie vaizdiniai?

Etninės žemaitiško būdo ypatybės formavo ir šio regiono dvasinės kultūros savitumus, kuriuos atskleidžia tautosaka, dainos, Kalvarijos kãlnų giedojimas, kurie suteikia dvasinės stiprybės ir apvalo sielą. Taip pat juos parodo ir liaudies meno plastinė raiška: formų proporcijos, ornamentika, linijų ir spalvų deriniai (pvz., žemos akmeninės ir medinės koplytėlės, kresnos „medinių dievų“ skulptūrų formos, sodrus tamsių spalvų audinių koloritas etc.).

Mončio vaizdų semantiką formavo ne tik prigimtinė pasaulėjauta, bet ir jo santykis su gamta. Iš jos skulptorius sėmėsi formų įvairovės, erdvės ir tūrio suvokimo – banguojantis kalvotas Žemaitijos peizažas tarsi atsikartoja aptakiuose jo skulptūrų siluetuose. Nors Mončys naudojo įvairias medžiagas (alebastrą, bronzą, šviną, molį, popierių ir net skardą, kaulus, plastmasę), viena mėgstamiausių medžiagų buvo medis. Iš jo skobė originalius narstinius-grandines, kurias vadino „retežiais“. Mončys sukūrė unikalų erdvėn kylančių grandinių modulį, kuris tapo jo kūrybos skiriamuoju ženklu.

„Retežių“ ištakų taip pat reikėtų ieškoti gimtojoje aplinkoje. Tai, ką matė vaikystėje, ir tai, ką išsaugojo genetinėje atmintyje, kaip ilgaamžės kultūros pėdsakus, profesionalioje kūryboje išsikristalizavo į originalias monumentalias struktūras. „Ką aš išnešiojau galvoje nuo vaikystės laikų, tai grandinėlės. Jas matydavau prie smeigtukų, skirtų pridurti linams prie verpsčių. Mane tas atskyrimas medžio nuo medžio taip, kad pasiliktų ir kartu, baisiai domino. Pabandžiau pats padaryti – pasisekė“, – rašė Mončys menotyrininkui Alfonsui Andriuškevičiui („72 lietuvių dailininkai – apie dailę“, VDA leidykla, 1998, p. 195).

Tiesa, pirmoji skulptoriaus „grandinė“ buvo sukurta ne iš medžio, o iš kalkakmenio 1963 m. ir pirmą kartą Lietuvoje parodyta 2016 m. parodoje „Antanas Mončys ir jo aplinka“, taip pat vykusioje V. Kasiulio dailės muziejuje (kuratorius V. Liutkus), ir po parodos padovanota A. Mončio namams-muziejui. Dauguma vėlesnių – išskaptuotos iš vientiso medžio gabalo, be jokios sujungimo žymės, tarsi būtų vedamos vienos linijos. Šios grandinės, primenančios fantastinius gyvius ar skeletus, gali būti įvairiai transformuojamos ir kaskart įgyja vis kitus pavidalus bei prasmes.

Nors parodoje „Veidai ir dvasios“ rodomi tik keli didesnio formato Mončio narstiniai (apmaudu, jog Antano Mončio namai-muziejus atsisakė skolinti kai kurias ten saugomas didžiąsias skulptūras vienai svarbiausių jubiliejinių metų parodų), ekspoziciją svariai papildo du kūriniai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio („Didysis koliažas“ ir „Pono Seguin’o ožkelė“) bei kamerinės skulptūros iš A. Mončio bičiulių Karolinos Nendrės ir Arvydo Paliulių bei Tue Karsten Ferltoft (Danija) kolekcijų. Parodoje eksponuojami ir mažiau žinomi skulptoriaus kūriniai – metalo asambliažai („Čigonė“, „Žandaras su pypke“, abu 1960), taip pat švilpiai ir kaukės. O didžiąją ekspozicijos dalį sudaro piešiniai, akvarelės, koliažai iš dailininko dukters Sabinos Moncys Moncevicius, gyvenančios Vokietijoje, kolekcijos bei akvareliniai piešiniai iš vyriausio sūnaus Jeano Christope’o Moncys rinkinio Paryžiuje.

Ko gero, ryškiausiai žemaitiškas kodas įžvelgiamas Mončio sukurtose kaukėse – „ličynose“. Jas skulptorius sumeistravo 1985–1986 m. iš įvairių medžiagų (molio, buitinių daiktų, atliekų, plastmasės) ir naudojo teatralizuotuose parodų atidarymuose vasaros akademijoje, Vandėjoje. Neabejotina, kad Mončio „ličynų“ prototipas – Užgavėnių kaukės. Žemaitijoje tai nuo seno paplitęs liaudies meno kūrinys, siejamas su pirmykščiais tikėjimais. Įdomu, jog Mončio kaukės yra inspiruotos ne tik žemaitiškų „ličynų“. bet ir afrikietiško meno. Įtakos tam turėjo pažintis su Afrikos meno kolekcininku Albertu J. Safferiu, su kuriuo skulptorius bendravo Paryžiuje nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio. Savita žemaitiško ir afrikietiško etnoso jungtis Mončio kaukes daro itin originalias. Parodoje „Veidai ir dvasios“ eksponuojama kukli kaukių kolekcija geriausiai atskleidžia žaidybinį Mončio kūrybos pradą.

Kartu su kaukėmis Vandėjos ir Vadgaseno vasaros akademijų performansuose buvo naudojami ir švilpiai, kuriuos Mončys pradėjo kurti anksčiau – apie 1975-uosius. Švilpiai dailininkui taip pat kėlė vaikystės prisiminimus (grįždamas iš turgaus tėvas parveždavo lauktuvių kokį švilpuką). Nors švilpių prigimtis vienareikšmiškai susijusi su lietuviškais molinukais, kuriais kaimo vaikai žaisdavo ir grodavo ganydami gyvulius, jie gali būti siejami ir su priešistoriniais muzikos instrumentais – molio švilpynėmis (clay ocarina). Švilpių formą skulptorius funkciškai derino su išgaunamų garsų savitumu – jais galima sugroti nesudėtingas melodijas (instrumentalistas Donatas Bielkauskas-Donis 2002 m. išleido kompaktinę, o 2021 m. – vinilinę plokštelę „Švilpiai“).

Transformuotos primityvios švilpių formos plastiniu įtaigumu nenusileidžia didžiosioms Mončio skulptūroms ar reljefams, ypač su kaukolių motyvais (pvz., penkių metrų ilgio medžio reljefas „Begalinė procesija“, 1979 m., kurio, deja, iš A. Mončio namų-muziejaus parodai taip pat nepavyko pasiskolinti). Nedidelėse kaukių ir švilpių skulptūrinėse formose dailininkas tarsi konsolidavo lietuviškos pagonybės ir kitų tautų primityviojo meno principus bei raišką.

Regis, iš gausių jubiliejinių metų renginių susidėliojo graži Antano Mončio kūrybos mozaika. Tačiau ji dar nėra baigta: laukiama sūnaus Jeano Christope’o Moncys atsiminimų knygos „Mano tėvas Antas“ (leidykla „Aukso žuvys“), Oskaro Milašiaus „Lietuviškų pasakų“ faksimilinio leidinio, režisieriaus Lino Mikutos dokumentinio filmo „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ pristatymo (kai kurie filmo fragmentai rodomi ekspozicijoje). Ir visa tai įvyks per parodą „Veidai ir dvasios“, kuri veiks iki 2022-ųjų kovo pabaigos.