7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pilvas, upė ir tarpekliai

Elenos Antanavičiūtės tapybos paroda „Kūne“ Pamėnkalnio galerijoje

Viltė Visockaitė
Nr. 38 (1403), 2021-11-26
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.

Vaizduodama kūną, Elena Antanavičiūtė siekia išreikšti savo vidinę tikrovę. Tačiau kokia gi ta tikrovė? Kokios patirtys ir kaip jos pristatomos? Kultūros leidinyje „Šiaurės Atėnai“ kartu su parodos atidarymu pasirodė ir menininkės parašytas tekstas „Nutapyk, gerai atrodo“, kuriame braižomas kūniškų patirčių ir mąstymo žemėlapis. Būtent šis potyrių tinklelis, užmestas ant paveikslų, būtų galėjęs įkontekstinti ir įveiklinti parodą. Ypač prisimenant, kad 2020 m. Jaunojo tapytojo konkursą laimėjusi Antanavičiūtė savo kūrinius pristatė kartu su pasakojimu apie dalyvavimą performanse „Saulė ir jūra“ Venecijos bienalėje. Todėl mano tekstas taps tarsi jungiamuoju tiltu tarp menininkės patirčių pasakojimo ir jos paveikslų.

Savo tekste ji dalinasi asmeniniais išgyvenimais, dažniausiai susijusiais su kūniškumu. Utenoje teta Niliūtė suvokia tapytoją pagal tiek, kiek ji valgo ir kiek sveria. O 2019 m. Venecijos bienalėje, dalyvaudama Lietuvos paviljono performanse „Saulė ir jūra“, ne tiek jaudinosi dėl apdainuojamos ekologinės krizės ar pasaulio pragaišties, kiek dėl savo sprūstančio kūno iš pasiskolinto maudomuko. Per karantiną ant odos išryškėjo žvynelinė, kuri vėliau tapo paveikslo motyvu. Galiausiai rasti keli auksiniai dantys ir šeši močiutės krūtų protezai primena apie kūno marumą ir leidžia menininkei suvokti savo kūną per artimuosius. Kai kurias savo istorijas menininkė apibūdina kaip „eilines gyvenimo gėdas“, kurios tampa atsvara viešoms sėkmės istorijoms. Jos suteikia galimybę lankytojui saugiai pergyventi savas gėdas, susijusias tiek su kūnu, tiek su absurdiškomis situacijomis. Kaip teigia menininkė, jos kūryba yra „subjektyvus pasakojimas apie subjektyvias savo patirtis“. Būtent šis teiginys koreliuoja su filosofės Audronės Žukauskaitės mintimi, kad „nėra tokio dalyko kaip universali moteris, tad negalime kelti klausimo apie universalią moterų padėtį, nes kiekviena moteris skirtinga, priklausanti kitokiam socialiniam sluoksniui, etninei grupei, rasei, turi savitą išsilavinimą ir t.t.“ Antanavičiūtės paveiksluose besikeičiantys kūno atvaizdai atspindi tapatybės tapsmą ir unikalumą, o autentiškų patirčių iškėlimas sukuria erdvę žiūrovui pasinerti į privačių pasakojimų labirintą.

Menininkės drobes dažnai lydi pirmieji motyvai, akvarele nulieti eskizai ant popieriaus. Tačiau paveiksluose plastinė raiška išlieka labai panaši – kaip ir tapydama akvarele, Antanavičiūtė aliejų skiedžia, lieja, kol potėpis tampa perregimas. O šiam efektui pasiekti ji naudoja švelnų sintetinį teptuką, kurio potėpis prilygsta kūno glostymui. Kartu jos darbuose perregimų dažų sluoksniai kuria ir kūno tūrį – pilkšvi, rusvi ir rausvi švelnūs atspalviai kontrastuoja su kūno kontūro ryškumu, šnabždėdami „aš esu“, nors „beveik nesimatau“. Tapytoja išgauna kūniškumą ir marumą per dažo plonumą ir materialumą, taip atskleidžiant kūno santykį su laiku – odos pigmentacija, strijos ar raukšlės perliejamos aliejiniais dažais.

Kūrinių plastinė raiška kartu kuria ir skysčių estetiką. Seilėtas liežuvis, kraujuojantis pirštas, šlapi plaukai, upėje mirkstantis ir besiraukšlėjantis kūnas – visa tai intuityviai atliepia drėgmės ir lipnumo pojūčius. Būtent šioje vietoje verta paminėti didelę įtaką Antanavičiūtei padariusią Pietų Afrikos tapytoją Marlene Dumas (g. 1953) ir jos kūrinį „Kam skambina varpai“ („For Whom the Bell Tolls“, 2008), kalbantį apie intensyvius gyvenimo išgyvenimus – netektį, pasitraukimą, pasikeitimus ir laisvę. Akių tušas sumišęs su ašaromis ir aliejiniais dažais, nutrintos lūpos, nosis ir aplink akis – tarsi pati menininkė valė varvantį nuo ašarų vaizdą. Dažo materialumas, takumas ir perregimumas tampa priemonėmis sukurti emociškai įkrautą paveikslo paviršių. Panaši taktika nujaučiama ir Antanavičiūtės kūryboje – pasirinktos tapybos priemonės suteikia vietos kūno pojūčių raiškai.

Keli mėnesiai, praleisti SIM meno rezidencijoje Reikjavike, iš dalies atsispindi ir parodoje. Vandens motyvas, išryškėjęs keliuose paveiksluose, klibina posthumanistinį savęs suvokimą – matant žmogų ne kaip pasaulio centrą, o greičiau veikiantį darnoje su gamta. Kyšančios iš vandens Antanavičiūtės pėdos ar maudymasis šiltoje upėje lengvai užsimena ir apie ekofeminizmą (Astrida Neimanis, „Bodies of Water: Posthuman Feminist Phenomenology“, 2017), įprasminant ne tik autentiškas moters kūno patirtis, bet ir gamtos formas, ar tai būtų geologiniai sluoksniai, ar augalai, ar gyvūnai. Gaila, kad šios temos parodoje nėra iki galo išplėtotos ir apsvarstytos. Nors žvilgtelėjus į menininkės atsiųstą nuorodą (https://www.sim-residency.info/SIM-Projects/The-Body) iš SIM rezidencijos, matomos islandiškos plynės ir kalnai, neretai išvirstantys į kūno dalis. O kur dar tie tarpekliai, susiformavę pasikeitus pilvo padėčiai...

 

Paroda veikia iki gruodžio 4 d.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Elena Antanavičiūtė, Pagurklis. 2021 m.
Elena Antanavičiūtė, Pagurklis. 2021 m.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Elena Antanavičiūtė, Peizažas. 2021 m.
Elena Antanavičiūtė, Peizažas. 2021 m.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Elena Antanavičiūtė, Ant grindų. 2021 m.
Elena Antanavičiūtė, Ant grindų. 2021 m.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Elena Antanavičiūtė, Kūno dalys. 2021 m.
Elena Antanavičiūtė, Kūno dalys. 2021 m.