Alinos Melnikovos paroda „Green night, sleep tight“

The Rooster Gallery kviečia į magišką tapytojos Alinos Melnikovos parodą Green night, sleep tight.

Lauksime atidaryme lapkričio 25 d. 18 val. Šv. Brunono Bonifaco g. 12.

Naujausioje kūryboje A. Melnikova tyrinėja gamtiškumo/natūralumo ir dirbtinumo santykį ir jo sociokultūrines refleksijas. Paskutiniųjų metų tapybos darbai, piešiniai ir keramikos objektai žymi autorės kūrybos poslinkį nuo lyties tapatybės prie post-humanizmo ir post-tapatybės kategorijų, peržengiančių antropocentrinės perspektyvos ribas, liudijančių taksonominio požiūrio slinktį ir dekonstruojančių hierarchinę gyvybės formų klasifikaciją. Nors atsispirianti nuo mokslinių tyrimų (Donnos Haraway, Lynn Margulis) įžvalgų, menininkės kūrybinė prieiga intuityvi, paliekanti erdvės neapibrėžtumui, abejonėms, sąmyšiui ir paradoksams. Pasitelkdama įvairias medijas, o kultūriškai suinteresuotą žvilgsnį papildydama ekologinėmis ir futuristinėmis dimensijomis, menininkė kuria daugiasluoksnius – vizualiai ir reikšmiškai – artefaktus. Ekspozicijoje tarpsta keisti ir pažįstami, grėsmingi ir viliojantys, žiaurūs ir švelnūs įvairių pasaulių pavidalai, klostosi jų simbiotinės, veidrodinės, susisiejančios sistemos, skleidžiasi dinamika tarp urbanizuotos ir gamtiškos aplinkos, senųjų, tikėjimu bei magija grįstų, žinojimų ir ateities nuojautų. Modifikuota palinkėjimo formulė parodos pavadinime nurodo ne tik į dominuojančią kūrinių spalvą, bet ir į saldaus, tačiau toksiško sapno būseną, lyg tarpinę tarp kontroliuojamo dirbtinumo ir nesuvaržyto natūralumo. Niveliuojantis riboms tarp šių dviejų polių, atsiveria plati post-malonumų galimybių teritorija – tarsi (dar ne)patirtų vizualinių ir juslinių potyrių kraštovaizdis. 

kai neapibrėžtumas įtraukia, kai anapusybės burtai išsiskleidžia …

“Neapibrėžtumas nėra trūkumas ar praradimas – tai patvirtinimas, nebūties gausos pašlovinimas.” Karen Barad

Sklendžiantys vidun, sklendžiantys aplinkui… Šie apgaulingi objektai ir medžiagos yra šis tas daugiau nei atrodo. Atrodyti yra taip pažodiška, būti (jausti) – taip poetiška… *Sodrus juokas* – kaip menkai mes juos vertiname. Šie koralai yra kosminiai. Jie yra anapus, tai nežinomi miškai, neįsivaizduojami raizgumynai ir konfigūracijos, į kurias susijungia nepastebėtieji ir nepretenzingieji. Jų spalvos mutuoja, jų pirštai laikui bėgant kinta, jie paklūsta — kaip ir visi dalykai— bendram potencialumui; tapsmas yra mūsų visų motina. Šios ugningos, derlingos būtybės ir veikėjai yra pribloškiančio galimybės, afekto, jutimo ir trumpalaikiškumo tinklo dalelytės: jos taps tuo, kuo nebuvo, jos veikia ir yra veikiamos, jos jaučia ir priima, jos nuolat juda į priekį, niekada nesiliauja judėję. 

Tai taipogi yra bendra mums visiems – dukslioms puokštėms, išsišakojančioms išimtims, smagioms anomalijoms, kurios kinta judėdamos ir jaučia. Šis, atrodytų (vėlgi, atrodyti yra taip pažodiška), fantastinis pasaulis, kurį siūlo Alina Melnikova, yra ne tiek “fantastinis” (tradiciniu supratimu), bet miesto/kaimo, ugningo/švelnaus, keisto/pažįstamo dinamikos virsmas/transportavimas… tai įstabus magiškos realistės žvilgsnis į mūsų pasaulio įvairovę ir jo simbiotines, veidrodines, aidu atsikartojančias sistemas. Mums reikia vienas kito, mums reikia trinties. Magija čia – ne ezoterinis reiškinys, bet senovinis folkloras, apibūdinantis transformatyvias, priežastines, dialektines ir trinties veikiamas sistemas, kurios kinta ir yra verčiamos kisti, jaučia ir yra juntamos; tai abipusiškas, apjungiantis kilpinio priežastingumo voratinklis (aš esu priežastis, tu esu priežastis, mes esame priežastis…). Šioje parodoje matome tokią reflektyvią sistemą. Nejaugi nesate matę ar jautę ko nors panašaus į tai, kas vaizduojama šiame kūrinyje? Medžio? Šakos? Kaklo vėrinio? Figūros? Klostės? Linkio? Link? Vidun? Viršun? 

Magija – tai mišinys, trintis, tapsmas kažkuo, kuo nebuvome, dėl kažko kito. Kas atsitinka naminiams augalams, nuėjusiems į miesto vakarėlį? Gal po neono šviesomis šie augalai įgauna naują dimensiją? Kas atsitinka juos matantiems veikėjams? Gal jie pareina namo ir nusprendžia tapyti ar kurti skulptūras… O voratinklis driekiasi toliau. Ši apsikeitimo dinamika yra be galo svarbi simbiozei ir paveikumui: kažkas atsitinka dėl to, kad atsitinka kažkas kita. Vadinasi, ši paroda yra ne fantazija, o mirganti tikrovė, kuri koegzistuoja šalia (ar viduje) mūsiškės. Derlinga jutimo erdvė, kuri iš tikrųjų egzistuoja visomis įmanomomis prasmėmis. Tai visai kas kita nei Vakarų peizažo tradicija, vyravusi XV–XX a. vizualinėje kultūroje: Alina generuoja ne kažkur vedantį portalą ar reprezentaciją, bet magišką tikrovę, kuri egzistuoja tarp trinties veikiamų sutapimų tarp įvairiausių realių dalykų: voverių, smuikų, smėlio, lankų, šaligatvių, gatvių žibintų, papuošimų, pieno, lietaus, indų, tuštumos.—(šie žalumynai niekada neatrodė tokie keisti, ar ne?)—Neapibrėžtos, daugiaprasmiškos būtybės fermentuojasi tarp ir virš daugybės būties kampelių.

Būtent čia daugiaprasmiškumas, paslaptingumas ir magija įžengia į dvasinę erdvę…kur fantazija yra ne įsivaizduojama, bet iš naujo apibrėžiama. Kas yra labiau medis? Ar tas daiktas su lapais ir žieve, ar Alinos sukurtas magiškas medžio virsmas/transportavimas? Jei mes dosniai perbraižysime fantazijos ribas, nė vienas iš jų nebus daugiau ar mažiau realus. Sunku perprasti redukcinę semiotiką. Bet sapnuodami, padedant magijai mes galim tai padaryti. Žaisti yra magija, liesti yra magija, kurti yra magija, kalbėtis yra magija, nešti yra magija, kolaboravimas yra magija, familiarumas (tu manyje , aš mumyse) yra magija, neapibrėžtumas (nuostabi, tuščia nežinomybė) yra magija. Traukti…stumti…siekti

Alina Melnikova (g. 1983) – menininkė, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Barselonoje. 2008 m. baigusi tapybos magistrantūros studijas. Vilniaus dailės akademijoje. 2004 m. dar studijuodama aktyviai įsitraukė į Lietuvos meninį gyvenimą, surengė personalinių parodų Lietuvoje, Austrijoje, Ispanijoje, dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje, Ispanijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Estijoje, Austrijoje. „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurso III vietos laimėtoja (2009), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Šiaurės ministrų tarybos stipendijos „Sleipnir“ stipendininkė. 

Kuratorius: Gabriel Virgilio Luciani

Dizainas: Fabrizio Contarino 

Tekstas: Justina Augustytė, Gabriel Virgilio Luciani

Vertimas: Aušra Simanavičiūtė

Paroda veiks iki 2021.12.12, IV-VI 16.00–19.00, VII 14.00–17.00. Dėl apsilankymo kitu metu galima susitarti el. paštu [email protected] arba telefonu +370 675 30087.