Kontūras kaip pažadas

Lydos g. 4–59. Adresas, žymintis vietą, kurioje šįkart meno įvykį surengė kilnojamoji galerija „Contour Art Gallery“. Siauroje, nuo šalimais esančios Pylimo gatvės triukšmo pasislėpusioje gatvelėje vos į du langus sutilpusi galerijos erdvė atviromis durimis vilioja užeiti. Drąsu, pagalvoju, juk rudeninis oras jau ne maloniai gaivina, bet šaldo lietumi ir vėju. Susirūpinusi šildymo resursų švaistymu, visgi tuoj perkandu galerijos gudrybę – nosį pasiekia gardus aromatas. Net nemėgindama pasipriešinti leidžiuosi suvedžiojama galerijos, giliai širdy žinodama, kad ji taip begėdiškai elgiasi su kiekvienu praeiviu.

Įžengusi vidun lieku nustebinta mane paviliojusio kvapo jaukumo ir patalpų atšiaurumo kontrasto. Plikos sienos, tokios pat grindys bei nutįsusiais laidais užpulti grasinančios lubos tarsi pyksta dėl mano žingsnių aido sutrikdytos ramybės. Jaukiau pasijusti padeda tik lankytojų vilioklis namų kvapas. Vis dėlto dėmesio centre – ne namų kvapo buteliukas, o jaunos menininkės Dianos Remeikytės akvarelės darbai bei didžiulis kilimas, pasak anotacijos, vaizduojantys fantastinius gyvūnus. Prisipažinsiu: stengiuosi atpažinti bent vieną man, neturinčiai ypatingų biologinių žinių, pažįstamą gyvūno anatomiją, bet veltui. Matau tik tam tikras galūnių (o gal kiškio ausų?.. Ne, vilko nasrų... Ne... Lūšies uodegos?) užuominas. Negana to, spalvos irgi neįprastos bent jau Lietuvos gyvūnijai – tai ryškiai raudonų, geltonų, oranžinių, purpurinių bei žydrų tonų kompozicijos. Bandau ieškoti pagalbos kūrinių etiketėse. Deja.

Nepasiduodu, prašau galerijos darbuotojos pateikti kūrinių sąrašą su pavadinimais. Kupina vilties greitai ieškau lape atsakymo apie pažadėtuosius žvėris ir... Fantastiniai gyvūnai 54x78 cm, fantastinis mutantas 78x78, vėl fantastiniai gyvūnai 54x78 cm... Lieku išduota informacinio lapo, bet drauge susižavėjusi menininkės šelmišku paslaptingumu. Staiga apmąstymus nutraukia suvokimas, jog asketiška erdvė nėra tyli. Taip, tikrai girdžiu keistus garsus. Ir kuo arčiau žemyn vedančių laiptų, tuo muzikinis fonas intensyvėja. Suintriguota spartinu žingsnį laiptų link, kur slepiasi likusi galerijos erdvė. Greta laiptų net įtaisytas spalvas it diskotekos aikštelėje keičiantis žibintas (į muzikinį taktą visai nepataikantis, deja), kad jau tikrai nepraleistum parodos tęsinio.

Tokie pat nerūpestingi lyg neužbaigti laiptai (atsargiai: dar ir be turėklų!) kaip ir jau pažįstama atšiaurioji sienų, grindų bei lubų trijulė verčia akylai stebėti savo pačios žingsnius. Belangėje patalpoje garsai kuria įtampą, o priešais laiptus flomasteriu nupiešti spalvoti kalnų vaizdiniai rūsčiai stūkso lyg vengdami akylesnio tyrinėjimo. Beveik identišku kalno motyvu puoštas kilimas, atvirkščiai, – prašosi apžiūrimas atidžiau. Apžvelgus likusias akvareles vienovės įspūdis vis dėlto kiek išblunka: su įvairiaspalviais gyvūnais itin kontrastuoja nespalvoti laido riteriai, kosmonautai ir dar pastelinis merginos portretas tiek akvarelės, tiek kilimo formate. Tačiau apmąstymus vėl nutraukia muzika, kuri, regis, tyčia bando nukreipti dėmesį į šalį. Negana to, prasismelkia statybų, remonto kvapas, nes šios erdvės aromatu sušildyti nebeįstengia nei kvapiklis.

Tik kildama grėsmingais laiptais išėjimo link suvokiu, kad parodą ir jos erdves visgi kai kas sieja. Tai „Contour“ galerijos pavadinimo reikšmė. Žodis „kontūras“ puikiai tinka atšiaurioms Lydos g. 4–59 erdvėms apibūdinti: viskas it neužbaigta, greitai kontūru apibrėžta, pradedant neįmenamų gyvūnų kompozicijomis, baigiant beturėkliais laiptais ir rūsčiomis sienomis. Vis dėlto kontūras – tam tikras pažadas, kad tai dar ne baigtinė menininkės kūrybos ir šių patalpų išvaizda. Su tokiais lūkesčiais išeinu ir palieku praviras galerijos duris, taip netrukdydama aromatui tęsti lankytojų viliojimo misijos...

Paroda veikia iki lapkričio 13 d.