7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autentika yra asmeniška

Tekstas publikuotas tik ką pasirodžiusioje Neringos Naujokaitės dvikalbėje (liet. ir vok.) vieno projekto knygoje „Art Deco“ (2021, Diuseldorfas: Verlag Kettler, 333 p.)

Monika Krikštopaitytė
Nr. 27 (1392), 2021-09-10
Dailė
Instaliacijos „Art Deco“ skaidrė. 2018 m. N. Naujokaitės nuotr.
Instaliacijos „Art Deco“ skaidrė. 2018 m. N. Naujokaitės nuotr.

Tarpukariu (1920–1939) Kaunas, tapęs laikinąja Lietuvos sostine, per kelerius metus iš nutriušusio miestelio duobėtomis gatvėmis tapo stilingu ir moderniu miestu. Centro šurmulys, muzikos, teatro, dailės, literatūros ir architektūros kūrėjų gyvybingumas bei europiniai vėjai miestą transformavo neatpažįstamai it pasakos pelenę. Anuomet naujai pastatyti Lietuvos bankas, Centrinis paštas, mokslo įstaigos, pirmoji Europoje krepšinio arena ir gyvenamieji art deco stiliaus pastatai reprezentuoja šį virsmą bei lemia Kauno savastį ir išskirtinumą. Būtent tada Kaunas tapo Kaunu. Tačiau neatrodo, kad tai yra visuomet gerai įsisąmoninama. Teoriškai aktai turi saugoti šį unikalų paveldą, tačiau praktiškai realūs miesto savivaldybės ir paveldo departamento žingsniai tausojančios nuostatos neišreiškia. Pavyzdžiui, vienu įspūdingiausių šio laikotarpio pastatų – Centriniu paštu, kurio detales kūrė žymiausi tarpukario dailės veikėjai, – vis norima atsikratyti... Nors Lietuvos menotyrininkai, visuomenininkai, architektai ir architektūros tyrinėtojai nuodugniais tyrimais ir išplėtotais pristatymais[1] siekia atskleisti šios paveldo dalies vertę, jos kasdienybė nėra paprasta. Tokia architektūra nuolat atakuojama neišmanėlių naujintojų ir vystytojų, jai nuolat stokojama saugojimo priemonių, programų, išteklių, jos netausoja neatsakingi gyventojai.

 

Neringos Naujokaitės videoinstaliacija „Art Deco“ (2018) šią istoriją pasakoja iš vieno buto 1931 metais statytame name restauravimo perspektyvos. Vlado Dubeneckio projektuotame daugiabutyje, kuris priklausė tekstilės fabriko „Drobė“ direktoriui Juozui Daugirdui (Vytauto pr. 30, Kaunas), menininkės sesuo architektė įsigijo butą, pažymėtą numeriu 4. Taip prasideda jaudinanti kovos už autentiką istorija. Joje aiškiai justi visos trys laiko dimensijos: praeitis į mus žvelgia iš autentiškos erdvės, detalių, dabartis apsireiškia per paraleliai rodomus buto savininkės susirašinėjimo su įstaigomis, kaimynais, meistrais fragmentus, o ateitis nujaučiama it vizija, kuri anaiptol nesutviska idealizuota rožine, veikiau yra įgavusi problemų rinkinio struktūrą ir todėl nėra lengvai nuspėjama. Nors kūrinio struktūrą lemia paveldo netinkamo saugojimo problema ir todėl galima būtų tikėtis, kad šis darbas veiks šokiravimo, reikalingos traumos principu, kūrinio patyrimas netikėtai išlieka labai pozityvus.

 

Beveik visas sienas apimanti instaliacija prietemoje esantį žiūrėtoją įtraukia į meditatyvų art deco stiliaus persmelktos estetikos vaizdų seką, kuri turi muziejinio tipo edukacijos kokybės ir spinduliuoja susižavėjimu šiomis formomis. Mums leidžiama patirti laiptinės erdves ir detales, atidžiau pažvelgti į durų rankeną, laukiant pažioplinėti pro dailios formos laiptinės langą, beveik fiziškai pajusti šviesą kambaryje, sekti jos pėdsakais ant švaistinių durų, medinių grindų. Sekdami skaidres mes tampame erdvės liudytojais, instaliacija sukuria tikro apsilankymo patirtį, todėl mūsų sapnuose ši erdvė atrodys jau kaip sava. Estetinis malonumas, kylantis iš art deco stiliaus lenktų linijų, santūrumo ir prabangos dermės, patogaus ir įdomaus gyvenimo pažado ir ištuštėjusios erdvės minimalizmo, yra tik vienas iš patraukiančių dalykų.

 

Antra ir, ko gero, svarbiausia priežastis, kodėl norisi tuojau pat tapatintis su kūriniu, jo autore ir veikėja, yra aiški vertybinė pozicija. Pasakojimo herojė, nepaisydama įvairiausių, kartais niūrių, kartais proziškų nesklandumų, deda visas pastangas, kad buto restauracija vyktų tinkamai – išsaugant autentišką erdvę ir visus elementus, o likusias dalis pagaminant kiek įmanoma autentiškesnėmis technologijomis, atkuriant originalias formas. Nors nepamatome galutinio rezultato (t.y. gyvenimui pritaikyto buto), kaip esame įpratinti populiaraus prieš ir po gretinimo formato, buto savininkė ir jos bendrininkė-menininkė kelia pasitikėjimą tiek, kad jomis nebeabejojame. Galimoji ateitis atrodo šviesesnė nei paprastai. Imi svajoti, kad tik daugiau būtų tokių atsakingų Kauno gyventojų, tik tokių užsispyrėlių dėka įmanoma išsaugoti paveldą. Ir turbūt niekaip kitaip. Drauge su seserimis liūdime dėl Vytauto prospekte iškirstų liepų. Deja, ši pasakojimo dalis dar netapo išimtimi ar kadaise nutikusia nesėkme, o yra lygiai tokia pat aktuali ir prabėgus geram penkmečiui.

 

Trečias svarbus kūrinio aspektas yra kur kas mažiau susijęs su miesto istorija ir kultūra. Kūrinys man asocijuojasi su japonams būdingu bet kokio darbo pavertimu dvasine praktika. Juk įprastai buto remontas yra banali, buitinių-techninių veiksmų seka, tiesa, neretai tampanti patrauklia metafora ar virsmo situacija rašytojams[2]. Tačiau Neringa Naujokaitė, nors ir įtraukia detektyviškus restauracijos istorijos vingius, pakeliui atskleidžia miesto, gatvės, namo gyventojų pasaulėžiūros panoramą. Vis dėlto labiausiai žavi jos herojės santykis su įsigyta vieta. Ji ne tik organizuoja tvarkymo darbus, rašo raštus, bet ir pati gludina sienas – tampa visų galų meistre. Jai neretai talkina ir kūrinio autorė, lydėjusi ir dokumentavusi šį procesą daugiau nei dvejus metus. Todėl, keliaudami kartu, mes matome ne tik tai, kas gražu ir išbaigta, bet ir remonto buitį, poetiką. Nuotraukose – ir kopėčios, įvairios dangos, nutrupėjimai. Autorė neatsispiria nenufotografavusi gruntuojamos sienos paviršių, parketo ir rudo popieriaus (kaip apsauginio sluoksnio) santykio plokštumoje, kurį galima matyti ir estetiniu režimu. Be to, regėdami iš vyrių išnertas duris, rankenėlių mechanizmus, butą (ir tai, ką jis ima simbolizuoti) galime įsivaizduoti struktūriškai, t. y. nebe paviršutiniškai.

 

Ilgainiui galima nujausti, kad menininkė galbūt net susitapatina su butu. Autentiškumo paieška tampa asmeniška. Paviršių gludinimas, originalių struktūrų ieškojimas tampa rituališka savistaba, kuri įmanoma turbūt tik žmogui, iš savo gimtų kraštų išvykusiam (autorė gyvena Vokietijoje, o sesuo į Lietuvą yra grįžusi iš svetur), patyrusiam kitoniškumą ir grįžusiam bei žvelgiančiam praturtintu žvilgsniu. Tada dar aiškiau matyti, kad art deco Kaunas yra europinio lygio reiškinys, o to nesupratimas ir yra provincialumas gryniausia forma. Todėl šis paveldas reiškia ir savigarbą.

 

Amžinojo sugrįžimo motyvas, kurį galėtume pavadinti ketvirtuoju svarbiu kūrinio aspektu, būdingas ir kitiems Neringos Naujokaitės kūriniams. Kelionė ir sugrįžimas kaip didžiausi, visų pirma vidiniai įvykiai nuo Homero klajonių laikų įgavo milijonus veidų, tapo daugybe pasakojimų. Menininkės kartą galime apibūdinti kaip pirmąją jaunų žmonių kartą, kuri sugriuvus geležinei sovietmečio uždangai galėjo išvykti gyventi ir dirbti į užsienį. O Užsienis tuo metu buvo žodis iš didžiosios raidės, svaiginantis spalvomis ir galimybėmis, viliojantis kaip visiškai kita kokybė ir todėl idealizuotas. Daug žmonių išvyko, nemažai nusivylė ir grįžo, kiti prisitaikė arba tiesiog gėdijosi grįžti tuščiomis rankomis, dalis jų ne tik prisitaikė, bet ir iškilo, pranešė apie save. Kol kas tai yra dar palyginti nedaug reflektuota, skausminga ir savaip vertinga patirčių virtinė, kuri tapo ir Naujokaitės videodarbo „Other Sight“ (2012) objektu. Disonansas tarp vidinio jausmo, savivokos, lūkesčio ir aplinkos (savos ar svetimos, ar net abiejų), veiksmo aptinkamas daugelyje šios autorės darbų. Ambivalentiškumas tampa būdu žiūrovui pasakoti apie tarpines būsenas, fragmentuotas tapatybes, kultūrinius prasilenkimus.

 

Siekiant pasakyti kuo trumpiau, tektų tarti, kad menininkės temos vis sukasi apie tapatybės fenomeną. Videoinstaliacijoje „Art Deco“ jos tapatybė man atrodo įgavusi labiausiai apčiuopiamas formas, problematiką, o ambivalencija čia ryški tik paveldo įstatymų raidėje ir tarnautojų veikloje. Šiuo projektu Europos kontekste iš jie (atvykėlė iš mažos šalies) ji tampa mes (sąmoninga Europos gyventoja).

 

Knygoje taip pat yra Giedrės Jankevičiūtės tekstas, įvadas bei įvairios instaliacijos dokumentavimo formos (nuotraukos, stopkadrai, ištraukos iš susirašinėjimo apie restauravimą). Leidinį galima įsigyti tiesiogiai iš leidyklos internetu (https://www.verlag-kettler.de/de/buecher/neringa-naujokaite/) ir galerijoje „Meno parkas“ Kaune.

 

[1] Išleista knyga Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918–1940 (sudarė Marija Drėmaitė, tekstų autoriai: Giedrė Jankevičiūtė, Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Norbertas Černiauskas, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Arvydas Pakštalis, Viltė Migonytė-Petrulienė, Kaunas: Lapas, 2018). Pristatyta kilnojamoji paroda, skirta Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui ir Kauno modernizmo architektūros tarptautinei sklaidai, rengiant paraišką į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. 2018 m. ji buvo eksponuojama UNESCO būstinėje Paryžiuje, festivalyje Flux. Festival Lituano delle Arte 2018 Romoje, centre Auditorium-Parco della Musica, Talino nacionalinėje bibliotekoje ir Vroclavo architektūros muziejuje.

[2] Tahir Shah, Kalifo rūmai: metai Kasablankoje, Vilnius, Tyto alba, 2013; Jurga Tumasonytė, Remontas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Instaliacijos „Art Deco“ skaidrė. 2018 m. N. Naujokaitės nuotr.
Instaliacijos „Art Deco“ skaidrė. 2018 m. N. Naujokaitės nuotr.
Leidinio „Art Deco“ viršelis
Leidinio „Art Deco“ viršelis