Lietuvos dailės patriarchas

„Juo tapytojas parodė žmogaus meilę gimtajai žemei ir apdainavo amžiną draugų ištikimybę“, – tai skelbimo apie parduodamo Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) paveikslo „Agripina perkelia vyro Germaniko palaikus į tėvynę“ fragmentas, kurį savo monografijoje „Pranciškus Smuglevičius“ (1973) cituoja dailės istorikas Vladas Drėma (1910–1995). Skelbimą dienraštyje „Kurjer Litewski“ 1825 m. įdėjo tapytojo pagalbininkas ir mokinys Mykolas Juzefavičius.

Po beveik dviejų šimtų metų šis didingas kūrinys (jis priklauso Žemaičių muziejui „Alka“) vėl beveik pusmečiui grįžo į Vilnių ir tapo vienu svarbiausių parodos „Pranciškus Smuglevičius: nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“ akcentų. Ne tik todėl, kad tai, ko gero, pats didžiausias XIX a. Lietuvoje nutapytas paveikslas (jo plotas – 13 su trupučiu kvadratinių metrų). Šia monumentalia drobe labai tinka pradėti išsamią Lietuvos profesionaliosios dailės pradininko parodą, kuri surengta iš kūrinių, saugomų Lietuvos muziejuose, kitose įstaigose bei privačiuose rinkiniuose, nes tai – vienas Smuglevičiaus darbų, iki pat jo mirties buvusių jo dirbtuvėje, sukurtų veikiausiai iš vidinio poreikio – kad sau ir kitiems perteiktų savo išpažįstamas estetines ir etines vertybes.

Puošnioje Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos antrojo aukšto salėje kiti Vilniaus meno mokyklos dailininkų sukurti kūriniai tarytum pagarbiai nuščiūva prieš „Agripiną“, paveikslą, kurį galima vadinti Smuglevičiaus kūrybiniu testamentu. Parodos kuratorė Dalia Tarandaitė atnaujintose trečio aukšto salėse nuosekliai ir įtaigiai pasakoja ir dailininko, ir mūsų šalies dailės ir kultūros istoriją (parodos architektai – Vytautas Biekša ir Eglė Matulaitytė, dailininkės – Loreta Uzdraitė ir Laura Grigaliūnaitė, dizaineris – Vadim Šamkov).

Pirmosiose salėse pateikiamą išsamią parodos anotaciją papildo laiko juosta ir tapytojo genealoginis medis, kurio šakose – gausios Smuglevičių giminės dovanos Lenkijos ir Lietuvos kultūrai: kelių kartų dailininkų vardai. Neutraliame pilkšvame, baltomis raidėmis išmargintame fone – ir pirmasis vaizdinis akcentas: Smuglevičiaus autoportreto kopija, nutapyta vieno iš jo mokinių, įprastas ano meto dailės ugdymo metodo pavyzdys. Toliau – Smuglevičiaus motinos dėdės Simono Čechavičiaus (1689–1775) „Šv. Petras“, senelio Hiacinto Olesinskio, dirbusio XVIII a. 5–6-uoju dešimtmečiais, nutapytas Antano Batovskio portretas. Populiariausius XVIII a. Abiejų Tautų Respublikoje tapybos žanrus – religines scenas ir portretus – parodoje papildo iš Žemaitijos kilusio Pranciškaus Smuglevičiaus tėvo Luko Smuglevičiaus (1709–1780) paveikslai – vieno iš XVII–XVIII a. tapybos autoritetų Charles’o le Bruno (1619–1690) kūrinių kopijos. Religinė dailė, portretas, istoriją pasakojančios kompozicijos brėžia ir būsimą Pranciškaus Smuglevičiaus kūrybos trajektoriją – ne tik žanriniu, bet ir stilistiniu aspektais, rasdami jam vietą XVIII a. II pusės idėjų sutramdyto vėlyvojo baroko ir neoklasicizmo erdvėse.

Viena iš parodos staigmenų – Pranciškaus Smuglevičiaus brolio Antano (1740–1810), išgarsėjusio teatro dekoracijomis Lenkijoje, neseniai Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus įsigytas scenovaizdžio projektas, atsidūręs kitų trijų teatro projektų, saugomų Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje, draugijoje.

Pirmą kartą galima pamatyti nemažai Pranciškaus Smuglevičiaus darbų, kuriais, mokydamasis ir gyvendamas Romoje nuo 1763 iki 1784 metų, jis prisidėjo prie esmingus kultūrinius pokyčius XVIII a. viduryje sukėlusių archeologinių Italijos tyrimų dokumentacijos. Jo piešiniai, išraižyti Marco Carloni (1742–1796), įamžino Nerono Aukso namų (tuo metu manyta, kad tai – Tito termos) sienų tapybą ir paskleidė informaciją apie šį sensacingą archeologinį objektą visoje Europoje (šiuo metu jis lankytojams neprieinamas). Eksponuojami keli spalvinti lakštai, taip pat ir visas raižinių rinkinys, bylojantis apie ambicingą antikvaro ir leidėjo Ludovico Mirri (1738–1786) sumanymą. Neseniai Lietuvos nacionalinis dailės muziejus įsigijo akvarelę „Romos visuomenė lanko Tito termų griuvėsius“, kurios pagrindu sukurtas raižinys puošia šio leidinio viršelį.

Kiti kūriniai primena, jog tai nebuvo vienintelis panašaus pobūdžio Smuglevičiaus projektas – jis dalyvavo ir etruskų kapaviečių tyrimuose, kopijavo Vatikano Pijaus ir Klemenso muziejaus rinkinių eksponatus (rodomi Carloni raižiniai pagal mūzų Polihimnijos, Erato ir Euterpės skulptūrų piešinius).

Smuglevičiaus talentas atkreipė XVIII a. Italiją pamėgusių anglų aristokratų dėmesį – jis sukūrė kelis tuomet madingus portretus, vaizduojančius grand tour dalyvius su jų šeimos nariais Romos vaizdų fone ar su veiksmo vietą iliustruojančiais objektais. Šią tapytojo kūrybos sritį atspindi dr. Jauniaus Gumbio parodai paskolintas portretas „Aubrey Beauclerko šeima Kastel Gandolfe“.

Gyvendamas Romoje, įkvėpimo Smuglevičius dažnai sėmėsi iš mitologijos. Parodoje galima pamatyti paveikslą iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, kuriame vaizduojamas mirusiųjų valtininkas Charonas, keliantis sielą per Stikso upę. Artimiausiame paveikslo plane dešinėje – urna, kurios forma atkartota paveiksle „Agripina perkelia Germaniko palaikus į tėvynę“, o kairėje – nedidelis šunelis, po Europos dailę keliaujantis nuo Renesanso laikų ir dažnai reiškiantis ištikimybę, sutinkamas ir kituose Smuglevičiaus paveiksluose.

Grįžęs į Abiejų Tautų Respubliką, Smuglevičius nestokojo pačių įvairiausių užsakymų. Tarp jų – ir piešinių ciklas Lenkijos istorijos įvykių tema, išraižytas ir platintas visoje ATR teritorijoje. Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomos ir parodoje eksponuojamos kelios pagal originalias klišes atspaustos graviūros, įtrauktos į Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumą“.

Šalia sudėtingų temų iš istorijos ir religijos Smuglevičius kūrė ir žanrinius paveikslus. „Lietuvos valstiečiai“ – puikiai žinomas kūrinys, kostiumų dizainerio Juozo Statkevičiaus dėka papuolęs ir į Lietuvos mados diskursą. Parodoje šiam paveikslui draugiją palaiko dar vienas buitinio žanro paveikslas iš J. Gumbio kolekcijos – „Liublino apylinkių valstiečiai“, kuriame vaizduojama utėlių šukavimo ir traiškymo scena, atrodytų, labai proziška, tačiau pasitaikanti XVIII a. dailėje – pavyzdžiui, Giuseppe’s Maria Crespi (1665–1747) paveiksle „Blusų medžioklė“ (1720).

Susipažinti su religine Smuglevičiaus kūryba galima Vilniaus katedroje, kur saugomi per pirmąjį apsilankymą Vilniuje nutapyti dvylika apaštalų, „Melchizedeko auka“ ir antrasis altorinio paveikslo „Šv. Stanislovo mirtis“ variantas, taip pat Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kurios altoriuje yra efektingas paveikslas, vaizduojantis šv. Petro ir Povilo atsisveikinimą. O parodoje yra puiki proga iš arčiau patyrinėti prieš kurį laiką restauruotą paveikslą „Šv. Anupras“, kurį paskolino Kaišiadorių vyskupijos kurija.

Grįžęs į gimtinę, Smuglevičius netrukus atsidūrė politinių įvykių sūkuryje, kuris jo kūrybos temų ratą papildė motyvais iš netolimos praeities ir to meto aktualijų, skatinusių dailininką į savo krašto dabartį žvelgti kaip į vertą reikšmingų antikinių istorinių įvykių statuso. Tapytojo sukurti paveikslai „Povilas Ksaveras Bžostauskas suteikia laisves Pavlovo valstiečiams“, „Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje“ buvo populiarūs ir sulaukė kitų menininkų dėmesio. Tapydamas Bžostovskio portretą, Smuglevičiaus paveikslu paremtą detalę – lyg senovinį reljefą – į kolonos postamentą įkomponavo prancūzų tapytojas François-Xavier Fabre’as (1766–1837), o Kosciuškos priesaikos kartotę yra sukūręs lenkų dailininkas Michałas Stachowiczius (1768–1825). Aktualias istorines temas parodoje atspindi litografija pagal pražuvusį Smuglevičiaus paveikslą „Generolo Jokūbo Jasinskio mirtis barikadose“.

Pasiaukojimo tėvynės labui motyvas dažnas XVIII–XIX a. Europos dailėje, pavyzdžių ieškota ir senosios Graikijos bei Romos, ir savo šalies istorijoje. Vienas tokių ATR populiarių siužetų – 1675 m. vykęs Trembovlės mūšis. Jame pasižymėjo narsi moteris Anna Chrzanowska, kurią įamžino nedidelis parodoje pristatomas Smuglevičiaus piešinys; šis siužetas buvo populiarus ir teatre – 1818 m. parašyta Antonio Radowskio drama „Trembovlės apsiaustis“.

Lietuviškas Smuglevičiaus kūrybos laikotarpis susijęs su jo darbu Vilniaus universitete – jis buvo pirmasis 1797 m. įsteigtos piešimo ir tapybos katedros vadovas, parengęs nemažai tapytojų, kurių kūriniai pateikiami priešpaskutinėje parodos salėje. Jono Damelio (1780–1840) darbų Lietuvoje likę ne tiek jau daug, juo labiau nėra jo istorinių kompozicijų, kurias tapė perėmęs savo mokytojo tradiciją, siekdamas kurti paveikslus, kurie galėtų įkvėpti amžininkus ir keltų susižavėjimą praeities herojų žygiais (šaltiniuose minimi Damelio paveikslai „Kryžiuočių ordino magistro Ulricho von Jungingeno mirtis Žalgirio mūšyje“, „Tvardovskis rodo Žygimantui Augustui Barboros Radvilaitės šešėlį“ ir kt.). Tad parodoje teko apsiriboti tuo, kas saugoma muziejaus rinkiniuose – portretais; čia būtų tikusi ir litografija pagal Damelio paveikslą, kuriame vaizduojami besitraukiantys Napoleono armijos kariai Vilniaus rotušės aikštėje. Užtai Juozapo Oleškevičiaus (1777–1830) palikimas ir muziejaus rinkiniuose, ir šioje parodoje pristatomas klasicistiniu tapytojo kūriniu par exellence – „Antiochas ir Stratonika“. Šis Smuglevičiaus auklėtinis – ir Jacques-Louis Davido (1748–1825) mokinys, nes, Aleksandro Chodkevičiaus remiamas, turėjo galimybę išvykti tobulintis į Paryžių.

Paroda skatina prisiminti istorijas, susijusias su Smuglevičiaus ir garsiausiu XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios tapytoju tituluojamo Davido varžybomis. Jas mini pirmasis Smuglevičiaus biografas, literatūros teoretikas, Plutarcho vertėjas į lenkų kalbą Filipas Nerius Golianskis (1753–1824) – esą Šv. Luko akademijoje 1766 m. surengtame konkurse, kuriame dalyvavę abu menininkai, pirmoji premija buvo skirta būtent Smuglevičiui. Tai mažai tikėtina, nes Davidas į Romą atvyko praėjus dešimčiai metų po konkurso. Galbūt kada nors Vilniuje bus surengta tarptautinė Smuglevičiui skirta paroda ir galėsime susipažinti su Davido sukurtu „Stanislovo Kostkos-Potockio“ portretu (1781), kurį, praėjus dešimtmečiui, „pataisė“ Smuglevičius, pertapydamas portretuojamojo veidą.

Dar vienas jo mokinys – Juozapas Peška (1767–1831), sekęs mokytojo pėdomis, rinkęsis jo išbandytus siužetus (parodoje eksponuojama drobė „Šv. Stanislovo mirtis“), kopijavęs jo kūrinius – galbūt ir Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomus Vilniaus peizažus, kuriuos Smuglevičius nutapė per pirmąją savo viešnagę Vilniuje 1785 metais.

Sklandų, nuoseklų, argumentuotą Pranciškaus Smuglevičiaus kūrybai skirtą pasakojimą vaizdais (stiprų žiūrovų ir paveikslų ryšį padeda sukurti gerai apgalvotas apšvietimas) papildo išsami tekstinė informacija, prie paveikslų pateikiamos taiklios ir glaustos vaizduojamų siužetų anotacijos.

Visada norėjosi padėkoti šiam ypač daug Lietuvos dailės istorijai nusipelniusiam menininkui, kurio amžinojo poilsio vietos Rasų kapinėse laikas ir žmonės nepasigailėjo. Prieš keletą metų, siekdamas suvaldyti Vilniaus dailės akademijos dailės ir architektūros programų studentų kūrybinių darbų srautus, sukūriau Pranciškaus Smuglevičiaus elektroninio pašto adresą (gmail), kuris turėjo užmegzti artimesnį ryšį tarp vieno iš Vilniaus dailės akademijos pirmtakų ir šiuolaikinių jo pradėtos veiklos tęsėjų, tačiau būta ir tokių atvejų, kai mažiau dėmesingi studentai, užsukę į Dailės istorijos ir teorijos katedrą, pradėjo teirautis Pranciškaus Smuglevičiaus... Esu labai dėkingas tapytojai Patricijai Jurkšaitytei, kuri vienai iš savo apropriacijų pasirinko Smuglevičiaus paveikslą „Sofonisbė gauna iš vyro laišką ir nuodus“ – mano manymu, tai vienas puikiausių dailininko kūrinių – ir 2016-aisiais sukūrė „Pranciškaus miglą“.

Paroda „Pranciškus Smuglevičius: nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“ prasmingai pamini dailininko gimimo 275 metų sukaktį, atskleidžia pagrindinio dailininko paveldo Lietuvoje saugotojo – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus – kryptingą veiklą gausinant, viešinant ir studijuojant jo palikimą. Sutelkti į vieną vietą, Pranciškaus Smuglevičiaus darbai patvirtina jo kaip ypatingo menininko ir pedagogo reikšmę ir įpareigoja toliau tirti jo gyvenimą ir kūrybą.

Paroda veikia iki spalio 6 d.