Dimensija – vienas pikselis

Mėgstu medituoti prie autoriaus instrukcijų, diagramų ir ranka greitomis surašytų pastabų, įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti autoriaus kūrinys parodinėje erdvėje. O kur dar didysis kūrinio išpakavimo ir supakavimo džiaugsmas, sumišęs su egzistenciniu ilgesiu. Tik instrukcija yra pajėgi įveikti šią parodinę metafiziką. Ji skaičių kalba sako: štai yra taip, ir ne kitaip, susitaikykite su ekspozicijos pradžia ir su parodos pabaiga. Neretai labai gaila atsisveikinti su kūriniu, kurio kontekste praleidai daug laiko. Apie nesupakuojamo kūrinio gimimą, šio tipo kūrinių radimosi istoriją ir priežastis kalbuosi su menininke Patricija Gilyte, kuri per tęstinę rezidentūrą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) 2018–2019 m. kūrė videoinstaliaciją „Equinox K-7392“. Kurdama Klaipėdos miestovaizdį menininkė analizavo atskirus lygmenis (spalvas, garsus, srautus, nuotaikas, emocijas), stabilias, lėtai kintančias formas (architektūrą) derino su atsikartojančiomis (uosto elementais). 7392 gesinamų ir uždegamų žvakučių kadrai transformavosi į vizualinę schemą, miesto kaip kintančio žvaigždyno pasakojimą.

Patricija, tavo kūrinio „Equinox K-7392“ formavimasis man padarė įspūdį visuose etapuose: tiek vystant idėją, tiek paruošiamuosiuose darbuose, tiek jį komponuojant, kuriant garso takelį, tiek ir pristatant videoinstaliaciją. Atrodo, kad kūrinys savaime geba pasidauginti, pratęsia save. Tavo kūrybos raida primena šio kūrinio dienoraštį. Atrodo, kad, siekdama sukurti įtaigų vizualinės galios vaizdinį, į vieną pikselį „sukrauni“ maksimaliai daug asmeninės, visuomeninės, aplinkos informacijos. Pikseliai kūrinyje gęsta ir įsižiebia tarsi atskiri etapai. Kaip tavo kūryboje pamažu nykstanti forma perėjo į audiovizualinį reliatyvumą?

Kalbant apie „Equinox K-7392“, pirmiausia dėkoju tau ir KKKC už pasitikėjimą ir pagalbą per procesą. Jau turiu dešimties metų pikselinių kūrinių patirties, todėl žinau, kad be institucijos ir konkrečios erdvės toks laiku ir vieta (kaip apskaitos tašku) besiremiantis kūrinys neįmanomas. Bet klausimas nukreiptas į etapus mano kūryboje.

Apčiuopiama skulptūrinė forma buvo pirmoji mano kūrybos raiška. Toliau ją vystyti galėjau monumentalumo, mastelių didinimo, bet taip pat ir dematerializavimo linkme. Pirmiausia perkėliau formą į videoperformansą, jį vėliau pakeičiau pikseliais. Šiuos pokyčius paspartino kelionių geografija. Dažnas kraustymasis iš vienos vietos į kitą, dirbtuvių keitimas kiekvieną kartą man darė įtaką. Suveikė ir technologiniai pokyčiai, pavyzdžiui, perėjimas nuo 4:3 prie 16:9 vaizdo kameros formato. Kuriant pikselinį paveikslą iš gabalinio cukraus, atsimenu, įstrigo vienas momentas, nulėmęs tolesnę tokio tipo kūrinių eigą. Ruošiantis dalyvauti „Debutanten“ parodoje Miunchene ir įjungus išbandyti man skirtą projektorių, paaiškėjo, kad jis technine prasme „išsikvėpęs“ ir savo išsekusios lempos spalvomis dažo projekciją gana netolygiai. Organizatoriams pranešiau, kad reikia pakeisti projektorių, o pati atsisėdusi ant grindų atidžiai ir, kiek pamenu, labai ilgai stebėjau tą keistą šviesos srautą, lyg skaityčiau kažkieno gyvenimo istoriją. Išjungus projekciją, žvelgiau į sieną, ant kurios tarsi susiformavo vos pastebimas reljefas, panašus į peizažą... Tas momentas ir tapo viso 2009– 2019 m. pikselių serijos etapo pradžia. Taip atsirado pirmieji kryptingai formuojami pikseliai iš balto cukraus, atradau kristalinę jo gabaliukų struktūrą.

Kiek tau svarbi laiko dimensija? Kaip pavyksta ją suvaldyti, persipinant laike vienu metu kuriamiems keliems kūriniams, vykstant tęstiniams projektams? Kiek tarpiniai kūrybos etapai veikia rezultatą? Ar pasiektas rezultatas tampa matu vertinant etapus, kurie, tikėtina, išaugs į savarankiškus kūrinius?

Laikas ir šviesa – tai pagrindiniai matmenys, kurie man suteikia orientaciją kūryboje. Peršokime iš filosofinio lygmens į kasdieninį. Iškart prisipažinsiu, kad aiškūs laiko rėmai, deadline’ai, yra spyris. Jie paspartina procesus ir suaktyvina bei nukreipia mintis tam tikra linkme. Konkursuose, atrankose rezultatas būna nenuspėjamas. O mano pačios kūrybinėje erdvėje lieka ne tiek jau daug nenuspėjamumo. Kurti pradedu atsispirdama nuo rezultato, t.y. tik tuomet, kai idėja įgauna kontūrus, kai ją realiai įsivaizduoju ir matau. Tuomet pradedu ieškoti, kokiomis technikomis, medžiagomis, formomis tą viziją įgyvendinsiu, ir ignoruoju visus norimo rezultato neatitinkančius bandymus, kol pagaliau atsiranda tas lauktasis. Galbūt tarpiniai rezultatai buvo vertingesni, brandesni už tą siektąjį, tačiau vis tiek „patenka į stalčiukus“, išsaugomi ateičiai. Kūrybinių linijų persipynimas laike man įdomus, jis tarsi nuspręstas iš anksto ir naikina monologo pavojų. Mano kūrybos variklis yra galutinis vaizdas, kurį susikuriu prieš pradėdama kurti. Tikriausiai tai labiausiai tinka mano vaizdo performansų sričiai, bet galioja ir stabdyto kadro animacijoms bei pikseliniams reljefams.

Kas yra tasai „pikselis“, kaip tu jį identifikuoji savo kūryboje? Kokias asociacijas šis semantinis fotonas tau sukelia ir kokias nori perteikti žiūrovui?

Pikselis kilo iš poreikio suvokti reiškinių gelmę, sandarą. Pikseliu matuoju atstumus bei apibrėžiu kūrinio erdvę. Pirmoji asociacija – tai šio skaitmeninio vieneto materiali tikrovė. Pikseliai, tiek žvakutės, tiek cukraus ar porolono gabaliuko pavidalo, yra realūs, tikri. Toliau eina jų kombinacija, kodas. Pradėdama reljefą pirmuoju cukraus gabaliuku, turiu tris jo pritvirtinimo galimybes. Antrasis gabaliukas jau turi 25 prisijungimo variantus. Ši kombinacinė logika man patinka, ji nepabosta ir turi savo sistemą. Tačiau asociacijos galia slypi regoje, žvilgsnio metaforoje. Pikselinėmis jungtimis perteikiu tai, ką matau, mačiau, atsimenu arba bandau įsivaizduoti. Pikselis ir asociacija kūrybiniame procese susilieja. Žiūrovui tereikia suaktyvinti savo jusles. Be abejo, žinau, kad atskirų žmonių erdvinis matymas ir erdvinis mąstymas labai skiriasi, kaip ir dėmesys erdviniams dalykams bei erdvinio suvokimo reikšmė.

Manau, nesuklysiu teigdamas, kad tavo dėliojamų pikselių labirintai mus kreipia ir netgi už mus kuria paralelines istorijas. Pikselis savaime yra patraukli tema, nes jis kaip reiškinys gali būti ir ideologiškas, ir neutralus, ir abstraktus, ir konkretus, ir dekoratyviai formalus, ir konceptualus vienu metu. Ar pikseliavimas kaip raiškos forma padeda jungti prasmes ir kontekstus? Ar kada nors kuri sau? Ne dėl to, kad gimė puiki idėja ir greičiau norisi ją išvysti įgyvendintą, bet tiesiog sau?

Pikseliai mano pasaulyje yra ne tik trimačiai, jie – daugiamačiai. Man svarbi materija, medžiagų sandara, ją vertinu iš įvairių kultūrinių, istorinių perspektyvų. Todėl dažnai pikseliai nuveda į kokią nors medžiagą: vašką, cukrų, stiklą, betoną, poroloną, aliuminį, 3D technologiją. Domėjimasis erdvinio garso technologija nuvedė į elektroninės muzikos pradžią ar sugrąžino atgal prie Marshallo McLuhano teorijos ar daug vėliau pasirodžiusių Franko Hartmanno tekstų. Kontekstų jungimas – pati nuostabiausia visos pikselių temos sritis, t.y. joje užgimsta ir plėtojasi tavo minimas kūrybos pačiai sau džiaugsmas.

Manau, kad tai, kuo užsiimu, būčiau galėjusi vystyti ir dirbdama fizikos ar chemijos institute arba rašydama poeziją. Noriu pasakyti, kad kiekviena profesinė sritis iš esmės atsiskleidžia tik pasiekus jos gelmę, ir dažniausiai tada, kai nebelieka lengvų galimybių pasukti atgal.

Pikselis yra universalus vienetas. Tu iš jų konstruoji kūrinius. Per juos kalbi taip pat apie universalijas – gamtą, ekologiją, kosmosą kaip erdvę, tačiau perteiki jas per asociatyvią pojūčių skalę (analogiškai kaip pikseliai perduoda spalvotą vaizdą). Kokiais tyrimais, metodais, būdais vadovaujiesi?

Pikselis – tai struktūros atpažinimas. Organizmai sudaryti iš ląstelių, medžiagos – iš atomų, fiksuoti vaizdai – iš pikselių. Kad pavirstų pikseliu, vaizdą reikia užfiksuoti, atpažinti, patirti, perleisti per savo matymo prizmę. „Equinox K-7392“ atveju nesinaudojau tyrimais, rėmiausi tik savo pačios žvilgsnio pajėgumu ir gebėjimu išsaugoti schemas, vaizdus, siluetus trumpalaikėje ar ilgalaikėje atmintyje. Tačiau pikselinių kūrinių procesų visumą galima apibūdinti ir kaip metodą arba ilgalaikį tyrimą. Skaitau ir kaupiu su vietos kontekstu susijusią informaciją, kiekvieną kartą ši papildanti dalis būna kitokia. Jaučiu, kad intuityviai naudoju architektūrinio piešinio ar apskritai piešimo patirtį (įsimenu ir sujungiu svarbiausius horizontalius ir vertikalius taškus, mintyse brėžiu menamas įstrižaines). Kartais naudoju ir fotografiją bei tekstus, parašau tam tikros vietos dienoraštį. Vienas pikselis savaime reikšmingas tik kaip pirmas pikselis, kaip raidė žodyje. Toliau eina jungtys, pikseliui jungiantis į tam tikras grandis. Paspartinti jį galima keliais būdais, tarkim, keičiant mediją (stabdyto kadro animacijose fiksuoti pikseliai tampa kadrais, o kadrų trukmę nulemia filmo montažo technika). Tapę duomenimis, nomadiški pikseliai gali keliauti wetransfer’iu į bet kurią pasaulio vietą.

P.S. Kūrinys „Equinox K-7392“ atsiskyrė nuo sukūrimo vietos, gavo naujas „instrukcijas“, pradėjo suktis savo medijai būdinga trajektorija. Šviesos judėjimas, kitimas ir virsmas ekspozicijoje Kauno paveikslų galerijoje (2020) sugrąžino į klausimą apie šviesos prigimtį ir žmogaus veiklos evoliuciją. Niujorko galerijos „Undercurrent“ erdvėje (2020) reiškė tiesiog elementą – vandenį, versmę, elektros išlydžius. Šiais metais Venecijoje planuojamoje parodoje „Arché“ – „Architecture of Universe“ paviljone „0“ – taps kūrybinės energijos formų sąveika.

Straipsnis iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės, gavus stipendiją kultūros ir meno kūrėjams.