„Gazirofkės“ bendrumo jausmas

Vilniuje, Totorių gatvėje, įsikūrusi galerija nuosekliai pristato šiuolaikinį instaliacijos, objekto ir skulptūros meną kuriančius autorius. Pernai čia parodas surengė tokie išskirtiniai įvairių kartų menininkai kaip Mindaugas Navakas, Dainius Liškevičius, Rimantas Milkintas, Julija Goyd, Agnė Juodvalkytė ir kt. Galima pastebėti, kad galerija nuosekliai rūpinasi eksponuojamų autorių kūryba, juos reprezentuodama užsienyje. Šiuo metu „(AV17)“ lankytojus kviečia į vidurinės kartos skulptoriaus Rafalo Piesliako parodą „Įžvalga“. Autorius, baigęs VDA bakalauro studijas, jau daugiau kaip dešimtmetį aktyviai kuria ir dalyvauja parodose Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose Europos šalyse.

R. Piesliakas „Įžvalgoje“ pateikia dvi pastaruosius ketverius metus plėtojamas idėjas – šviesos simboliką ir atminties išsaugojimą objektuose. Sprendimas vienu metu surengti dviejų tarpusavyje konkuruojančių idėjų pristatymą yra savalaikis galvojant apie pandemijos metu prarastas galimybes viešinti kūrybą ir kiek trikdantis, nes darbų sukūrimo intencijos šiek tiek skiriasi. Atminties objektai sukurti naudojantis rastais daiktais, juos perkuriant ir suteikiant skulptūros formą, o šviesos simbolikos kūriniai – skulptūros, įgavusios dizaino objektų formą.

Atminties objektus R. Piesliakas kuria naudodamas indus, vertikalias antenų struktūras ir iš jų dėliojamus natiurmortus. Autorius teigia, kad jie nurodo į skirtingus laikotarpius bei kultūrinius kontekstus. Meno objektai čia, kaip galima nujausti, siūlosi užimti ypatingą vietą, tapdami nešėjais, perkeliančiais žiūrovą į naują patyrimą. Idėja, kad parodoje esantys daiktai kalba apie buitį, tačiaut skiriasi nuo kasdienybės, nėra nauja, bet aktuali atsižvelgiant į visą autoriaus kūrybą. Rastų objektų natiurmortai yra nefunkcionalūs, teigiantys ir simboliški. Jie įtraukia, aktyviai formuoja skulptūras, susiburia į spiečius ir išsisklaido kiekvienas sau. Kaip dauguma skulptūrų, šie objektai sluoksniuoti kultūriškai, taip pat ir fizine prasme. Indai ir molis palankūs kurti perkeltines prasmes – vartojam maistą, palaikom savo gyvybę naudodamiesi indais. Šiuo atveju, akimis vartodami iš indų sukonstruotas skulptūras, palaikome savo dvasinę pusiausvyrą. Akivaizdu, kad puodeliai ir lėkštutės nurodo į milijonus kitų indų, sukurtų ir naudotų visose kultūrose. Jų apvali forma tampa priebėga iš visų pusių apeinamai skulptūrai. Indai tarsi menkai pastebimi kasdienybės palydovai, paženklinti gamintojo štampais ir savalaikiu dekoru, nurodo į konkrečią vietą ir laiką. Praradę vartojimo funkcionalumą, jie palieka daug erdvės interpretacijoms. Indų paviršius, nusėtas vartojimo žymių, perteikia brangius prisiminimus, būtąjį laiką, nors tiesioginė sąsaja tarp vartotojo ir indo yra sugriauta. Taip pat menininkas sistemiškai išbado gamintojo štampus, pradurdamas porceliano induose skyles ir įsukdamas tose vietose varžtus. Šitaip jis atima bent menkiausią galimybę šiems daiktams grįžti pas vartotoją bent antikvariato pavidalu. Bet kokiu atveju indo forma žymi buvusį laiką ir praėjusio dizaino žavesį, būtąjį masinį vartojimą, 6-ojo, 7-ojo ar neapibrėžto laikotarpio popkultūrą. Menininkų pasitelkiami masinės gamybos objektai taikosi kritikuoti kičinį vartotojo skonį. Būdami tobulai išbaigti, išlieti iš formų ir nepriekaištingai dekoruoti bevardžių fabrikų darbininkių, jie beda pirštu į vartotojų reikmes, jų troškimus. Perkelti į skulptūros formą jie vis dar išlieka šiuolaikiški. Instaliacijoje puikiai suvaldyta erdvė, objektų gausa, smulkumas, auksinio liustro spindesys sukuria neįprastą, įtraukiančią aplinką.

Šviesos objektai daugiausia sudaryti iš savarankiškai stovinčių ar ant sienos kabinamų griežtų struktūrų. Pastebimas šių objektų formos panašumas su kitais autoriaus darbais. Jau ne vienus metus plėtojama antenų idėja. Sėkmingą šio pobūdžio darbą „Sodas“ autorius pristatė „Art Vilnius ’20“ mugėje. Kūrinys, eksponuotas „Litexpo“ lauko erdvėje, kūrė dialogą su tolumoje matomu Vilniaus televizijos bokštu. Šis didelio ir mažo, architektūros ir objekto santykis reikšmingai prisidėjo prie kūrinio pozityvaus įvertinimo. Galerijos erdvėje toks santykis dingsta, prarandamas instaliacijos, erdvės ir objekto ryšys.

Rastų daiktų naudojimas – menininko laisvės deklaracija. Atsisakydamas kurti rankomis, jis pateikia daiktą apmąstymams, perkelia kūrinį į grynųjų idėjų pasaulį. Kita vertus, aplinkui esančius kūrinius paverčia amatininko dirbiniais, komunikuojančiais ne idėjomis, o kūrinio forma, priklausoma nuo autoriaus taktilinių gebėjimų. Tokie darbai tampa tiesiog banalūs. Ypač kai rastų daiktų natiurmortai susiduria su funkciją turinčiais kūriniais, kaip šviesos objektuose. Toks sugretinimas atima galimybę pamatyti juos kaip savarankiškus kūrinius. Šviesos objektus galima interpretuoti tik kaip pasiūlymą būti kito menininko rastu funkcionaliu objektu.

Galerijos erdvėje, sukdamasis aplink atminties formas, nejučia prisiminiau sovietmečiu įprastus gazuoto vandens aparatus, vadintus „gazirofkėmis“. Sovietų Sąjungoje aparatai pasirodė 4-ajame dešimtmetyje. Tos masyvios dėžės gatvėse, stotyse ar viešbučiuose, veikiančios įmetus monetas, lydėjo mano vaikystės prisiminimus. Naudojimasis aparatuose buvusiomis bendromis stiklinėmis kūrė keistą pojūtį. Kiek pamenu, jos buvo menkai dezinfekuojamos po vartojimo, tad gerdamas iš jų dalinaisi indu praktiškai su visais prieš tave buvusiais. Rafalo Piesliako darbuose dalinimosi pramoga skirta tik akims. Nors ranka tiesėsi paliesti indus, pakelti juos ir pajausti svorį, meno kūrinys jau nebeskirtas tokio pobūdžio vartojimui. Šį keistą pojūtį, bendrumą ir dalinimosi negalimybę galima fiziškai pajausti R. Piesliako instaliacijoje. Manau, vien dėl to ją verta pamatyti.

Paroda veikia iki balandžio 8 d.