Du Samuoliai ir pajūrio istorijos

Trejų pastarųjų metų Eglės Gineitytės kūrybos paroda, nepaisant karantino ribojimų, gruodį atidaryta be atidarymo, jau kurį laiką patyliukais veikia. Galerija „The Room“, tarsi nujausdama įprastą gyvenimą suparalyžiavusią „koronos“ negandą, nuo pat veiklos pradžios derina prekybą vynu ir knygomis bei parodų eksponavimą. Kaip juokavome su Egle, visai šaunus komplektas tūlam kultūringam piliečiui, o gal snobui – knyga, gero vyno butelis ir paveikslas po pažastimi.

Gineitytės parodos pavadinimas liudija vykstantį menininkės savivokos, dvasinių koordinačių „nustatymą“. Būsena, arba gamtos ir individo kismas laike šiuo metu jai atrodo kaip niekad svarbus. Eksponuojami peizažai, keli spalvoti, kiti – rusvai pilkų, juosvų žemiškų tonų, dalis jų primena abstrakčias schemas, taip pat stilizuoto profilio motyvas – autoportretas, frazė „viso gero, peizaže“, kelios kompozicijos su figūromis. Tai pasakojimas apie supančią gamtos ir vaizduotės begalybę ir jos stebėjimą. Kasmet vykdama į Preilą, apsuptą marių ir jūros vandenų, padirbėti plenere, Eglė parsiveža gamtovaizdžių kolekciją, kaip jausmų ir aplinkos įspūdžių dienoraštį. Kalbant su menininke (kovo 13 d. buvo smagi zoom „konferencija“, surengta vienožinskiečiams – suaugusiųjų skyriaus mokiniams), aiškėjo, kad su peizažu ji tikrai neketina atsisveikinti, ir tik piešdama, tapydama gamtoje vis labiau jaučia gamtos spalvų, formų „tirštį“ ir koncentracijos, atrankos būtinybę.

Atrodytų, šis uždavinys nedavė ramybės menininkams nuo pat impresionizmo laikų. Kas yra peizažo „tiesa“? Ar galiu pavaizduoti taip, kaip šiuo metu atrodo mano stebimas motyvas? Kaip atsirinkti, kas svarbiausia, ir atsisakyti vaizdinio „triukšmo“? Gineitytės atveju šie amžini klausimai virsta metafizika. Apibendrindama peizažą iki abstrakčių plokštumų, subtilių tonų, ji tarsi kuria klasikinį peizažą su gilia ir plačia erdve, atmosferos pojūčiu. Tačiau mažyčiai paveiksliukai, prikaustantys žvilgsnį subtiliausiais niuansais, yra monumentalūs, rūstūs arba skendintys tyloje, kuri yra jau ne gamtos reiškinys, o dvasinė būsena.

Serija rusvųjų peizažų, kurie primena akvareles ar tušo liejinius, o iš tikrųjų yra nutapyti menininkės pasigamintais augaliniais dažais (sakė, kad iš juodalksnio žievės, pridėjus dar kažkokių rūdžių pakąstų geležėlių), pasižymi ir ypatingu apipavidalinimu, kuris labai sustiprina jų tylų ir didingą buvimą. Pagilintos konstrukcijos rėmeliuose darbai yra tiesiog paklijuoti ant balto paviršiaus, jų kraštai laisvai kybo ore, tarsi įrėmindami ne tik kūrinį, bet ir tą plačios pajūrio erdvės, oro pojūtį. Neužtapyti darbų krašteliai, kuriuos menininkė, dirbdama gamtoje, buvo prisitvirtinusi lipnia juostele, taip pat lyg netyčia tampa svarbiomis kūrinio detalėmis. Jie tobulai sukoncentruoja žvilgsnį, savo geometriškumu pabrėždami laisvas peizažo formas, ir primena senas fotografijas, lyg ištrauktas iš albumo, išblukintas laiko. Kai kuriuos rusvuosius motyvus menininkė vis dėlto pateikia įrėmintus su klasikiniu pasportu.

Gerai įsispoksojus, pasidaro aiški apipavidalinimo logika. Viskas čia subtiliai ir smulkmeniškai apgalvota – pasportuojami peizažėliai, kuriuose, išgaudama daugybę jautriausių tonų, pustonių, Gineitytė horizontalią jūros, kranto formų slinktį pabrėžia vos ryškesniais, aštresniais krašteliais. Nepasakysi – kontūrais, čia tokių „aštrių“ dalykų nepamatysime, tačiau peizažo planai yra pažymėti gana aiškiai, nors ir labai atsargiai. O pirmieji yra tarsi besiliejantys akyse, kai kuriuos, tapant pajūryje, užbaigė pati gamta – prabėgo lietaus šuoras, pūstelėjo vėjas, perbraukdamas šlapią popieriaus lakštą smiltimis ar sausa smilga.

Kalbėdama su menininke, supratau, kad jos buvimas pajūryje yra ne tiek nesibaigianti meditacija, bet ir smagus nuotykis, pilnas visokių gyvenimiškų staigmenų, netikėtumų, nesąmonių. Rūpėjo sužinoti to stilizuoto profilio istoriją ir simboliką. Pasirodo, jo „prototipas“ yra viename Preilos knygų dalinimosi „namelyje“ su bičiulėmis Jurga Barilaite, Aleksandra Fominaite surasta sovietmečio laikų knyga apie ausų, nosies ir gerklės ligas. Daugiau nepasakosiu, turbūt būtų nepadoru pažodžiui išaiškinti viską, ką sakė autorė... Mano vaizduotėje, dar nežinant istorijos, profilis atrodė kaip autoatvaizdas, simboliškai į gamtos virsmus „įpaišant“ save, atsakant į klausimą – kur aš esu.

Tiesa, dar vieną istoriją Eglė taip pat noriai papasakojo – tai tos dvi lyg ir vyriškos kampuotos figūros, įsikibusios viena kitai į parankę ir, kaip būdinga jos paveikslų žmonėms, atsukusios nugarą žiūrovui. Meninė mistifikacija veda į jos vaikystę, į ant kažkurios sovietmečio knygos viršelio reprodukuotą Antano Samuolio „Geltoną moterį“, kuri žavėjo vaikišką žvilgsnį ir aitrino vaizduotę savo spalvomis, įtaigiu tamsiaplaukės moters portretu. Menininkei pakako fakto, kad paveikslui pozavusi Stasė Samulevičienė (1906–1988), vėliau – garsi tautodailininkė, kūrusi žaismingas minkštas tekstilines figūras, lėles (fotografuoti jų vaizdai tapo vaikiškomis knygelėmis, kurias turbūt dar prisimena augusieji tais laikais) buvo A. Samuolio brolio Vaclovo žmona. Broliai, sustingę laukimo akimirką, priešais kažkokį nežinomą horizontą, švelniai palaikantys vienas kitą, taip pat gali pasirodyti autoportretiški, kažkiek įkūniję ir pačios menininkės figūros siluetą. Šis Eglės vaizduotės ekspromtas man sužadino ir profesinį smalsumą: pasidarė taip įdomu prisiminti geltoną moterį – Stasę Samulevičienę – ir jos gyvenimą, kūrybą, kuri po sovietmečio, ko gero, gerokai primiršta.

Taigi Eglė Gineitytė dabar „gyvena“ pajūrio gamtoje ir dailės istorijoje, pirmtakų kūryboje, jei jau reikėtų remiantis žiūrovo nuojauta nuspręsti, kur ji dabar yra. Ir tos dvi skirtingos teritorijos, tarp kurių vis pasirodo jos Mokytojas, menininkei yra vienodai artimos, viena kitą papildančios.