7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Prisiminimai yra poezija

Dvi bienalės Vilniuje

Monika Krikštopaitytė
Nr. 36 (1357), 2020-10-23
Tarp disciplinų Dailė
Veronika Fabian (HU) Insignija. Tatuiruotas kaklo papuošalas. Sidabras, oksiduotas žalvaris
Veronika Fabian (HU) Insignija. Tatuiruotas kaklo papuošalas. Sidabras, oksiduotas žalvaris

Popierius laiškams, klevo lapai, saldainis, ledų pagaliukas, šakelė, vinis, nuotrauka – beveik kaip mano palto kišenėje; ežio spygliai, gyvatės nareliai, tatuiruotas sidabras, varis, šilko siūlai, citrinmedis – it iš dienos ir nakties sapnų. Visa tai – tarptautinės šiuolaikinio metalo meno bienalės „Metalofonas“ kūrinių medžiaga, išvardinau tik dalį. Paroda šį kartą nusileidusi į Lietuvos nacionalinio muziejaus Vilniaus gynybinės sienos bastėjos (Bokšto g. 20) požemius, į belangę pasagos formos tamsumą, kuri, atrodė, bet ką užgoš. Tačiau apšviestos vitrinos, lyg jonvabaliai ar sekretai iš vaikystės, atgaivina vaiduoklišką mūrą, prabyla jam suprantama kalba.

 

Vitos Pukštaitės-Bružės iš nerūdijančio plieno adatėlių suręstas „Geležinis vilkas“ (2020) apeliuoja į miesto atsiradimo istoriją, o suomių menininkės Eijos Mustonen geležinės pirštinės gali „duoti penkis“ bastėjoje saugomiems šarvams. Gynybinę tvirtovę ir eksponatus susieja ir faktas, kad jie paprašyti būti (bastėja) ar mąstyti apie muziejus, muziejiškumą, o tai reiškia ir apie atmintį, taigi ir vertes. Paprastomis dienomis piliakalnių kūnus pateikiančios šviesdėžės tapo menininkų minčių transliuotojomis, požeminiu šnabždesiu, panašiai kaip iš metalofono išgaunamas garsas, tik šįkart vidinis.

 

Norvegų menininkė Camilla Luinh galvoja „apie neramius laikus, kurių dalis mes esame, ir suprantu, kad mano rankomis padarytas objektas sukuria materialų ryšį su tais, kuriuos mes paprastai matome muziejuose“. Pakuičiu kišenę, randu pagaliuką, labai panašų į Sandros Malaškevičiūtės delninius objektus. Jie nuostabūs ir vaikiški ta prasme, kad nepanaudojami niekam kitam, tik širdžiai, vaikai tokių prigamina begales, jie skirti vaizduotės puotai. Tai biurokratiškai sunkiau pagrindžiama, bet absoliučiai gyvybiškai būtina meno funkcija – mankštinti fantaziją. Liekant prie sportinės asociacijos, „Metalofonas“ jau penktąjį kartą surengia praktiškai vaizduotės maratoną, kad menininkai pajustų savo bendruomenę ir mes pamatytume juos visus, pasimankštintume ir apšiltume. Šiemet renginys labai didelis, labai įvairus, bet dėl to visai nechaotiškas, o pavirtęs į ilgą nuostabos, grožėjimosi ir susimąstymo grandinę.

 

Ne visai tiesa, kad rodomi vien labai nepraktiški objektai. Svajočiau dabintis belgų menininkės Rios Lins „Įsivaizduojama kišene būsimiems sapnams“ (2018), net ne dėl svaigaus pavadinimo, o dėl kaklo papuošalo savybės susilieti su kūnu. Toks pat, kaip nutekantis vanduo, ir vengrės Veronikos Fabian darbas („Insignia“, 2020). Mačiau ir žiedų, ir segių, ir apyrankių, kurie galėtų tapti praktiškos ir įprastos kasdienybės ateiviais, portalais į poetinį pasaulio matymą, poeziją suvokiant ne kaip romantinį seiliojimąsi, o kaip stilizaciją, koncepciją, reginį ar istoriją, dėl kurių tampa nebegaila, kad nėra viskas taip, kaip norėtųsi.

 

Estės Sille Luiga žodžiai padėjo išminti minčių taką apie parodą: „Viską puikiai atsimenu, tai nuostabu. Tą laiką prieš 20 metų, kai nuėjau į gamtos istorijos muziejų ir apsivėmiau, pažiūrėjusi į deformuotus gemalus. (...) Tai, kaip jaučiausi vakar, sužinojusi, kad dizaino muziejus ruošiasi pirkti du mano juvelyrikos darbus. Dėl viso šito aš nepasitikiu muziejais, ir niekas neturėtų pasitikėti. Prisiminimai yra poezija.“

 

„Metalofono“ ekspozicijoje sakiniai ir vaizdai primena knygos struktūrą ir tai logiškai susijungia su faktu, kad bienalės variklis yra Jurgita Ludavičienė – menotyrininkė, mokslų daktarė, atidi mažajai plastikai, bet ir knygos meno bei literatūros gerbėja. Šiame projekte sueina labai daug galų ir kuratorę bei kitus prisidėjusius norisi pasveikinti, puikiai suprantant, kad tokiam įspūdingam pasakojimui sėkmės nepakanka. Po parodos Pukštaitės-Bružės „Geležiniam vilkui“ labai linkiu persikraustyti į Gedimino pilies bokštą, nes bastėjoje savo forma jis šiek tiek užgožia „realistišką“ Vilniaus bazilisko inscenizaciją.

 

Paroda veikia iki gruodžio 15 d.

 

***

Devintoji Lietuvos tekstilės meno bienalė iki spalio 30 d. vyksta galerijoje „Arka“, kuratorė Žydrė Ridulytė. Šį kartą ji pavadinta „Riba#“ ir siūlo permąstyti valstybės, žmogaus 30-metį, brandą – tema taip plačiai ir atvirai išvedžiota, kad didžioji kūrinių dalis gali sau ramiai gyvuoti savarankiškai, apglėbti rūpestingos tekstilės meno bendruomenės dėmesio. Miniu ją ne šiaip sau. Manau, kad bendruomenė yra labai stipri, turi įspūdingą supertalentingų ir pasižymėjusių kūrėjų ratą (tai išskirtinis reiškinys), kurie neužgožia, o skatina jaunesnių autorių potencialą skleistis. Kaip tik dėl to bendruomenė taip ir užaugo, kad nesunkiai užpildė visas daugiasalės „Arkos“ erdves, tačiau rengiant daugiau ar mažiau savo aplinkos bienales, manyčiau, bendruomenės jausmas šiek tiek nustelbia analizę, per daug gerai žinant, kas be diplomo liūdėtų ir kam būtent dabar reikia postūmio. Bendruomenės požiūriu – tai puiku, meniniu – truputi ilgiuosi tų laikų, kai Kauno bienalė buvo Kauno tekstilės bienalė ir leisdavo į mūsų kūrėjus pažvelgti stipriame tarptautiniame kontekste, kai kuratoriams nerūpėjo, kaip pasirinkimai paveiks santykius. Neduokdie, nesakau, kad visi 9 išdalinti diplomai pakaustyti bendruomeniškumo jausmu, daugeliui jų karštai pritariu. Penkis pagrindinius diplomus gavo Indrė Biekšaitė („Eco farming“, 2019–2020), Žaneta Jasaitytė-Bessonova („Tankmėje“, 2020), Laima Oržekauskienė („Drabužis“, 2020), Marta Vosyliūtė („Niekas gerai nesibaigs“, 2018), Monika Žaltauskaitė Grašienė-Žaltė („Kraujo upės tekės“, 2020). Už meno kūrinio kontekstualizavimą po 30-ies metų diplomą gavo Rūta Adomaitienė („Lachesė“, 1995–2020), už socialinį jautrumą – Dileta Deikė („Pauzė tarp krūptelėjimų“, 2017–2019), už muziką tekstilėje – Feliksas Jakubauskas („Liepsnojanti gotika“, 2018–2019), o Liucija Jūratė Kryževičienė-Hutcheon – už architektūrinę tekstilės estetiką („Interpretacija“, 2020). Vis dėlto net nemėginsiu aptarti nugalėtojų kūrinių, visumos ar įvairovės, tam neužtektų ir katalogo. Išsirinkau tris istorijas, o gal jos išsirinko mane. Visus santykius deklaruosiu.

 

Su Rūta Adomaitiene susipažinau per šių metų „ArtVilnius“ vakarienę, nes svečių buvo daugiau nei stalų, mano pažįstamos pažinojo jos pažįstamą, taip ir susėdom po pusę sėdynės ant vienos kėdės. Iš kalbos išėjo, kad po trisdešimt metų (nes vaikai, darbas medicinoje, įgyta meno terapeutės profesija) ji rodys kūrinį bienalėje. Buvo baisiai smalsu ir apėmė tas bendruomeniškas nekritiškumas, bet jo neprireikė. Adomaitienės kilimukas per 30 metų visai nepaseno. Medžio rievių rašto atspaudo perkėlimas į kilimo audimą atrodo toks aktualus siaubo dėl besaikio medžių kirtimo (arba ekologiniame) kontekste. Kūrinį sudaro dar ir trečioji – videomedija, neskaitant teksto, kuriame mus informuoja, kad kilimėlis visą laiką kabėjo autorės virtuvėje (ir, matyt, buvo praeities, menininkės karjeros pabaigos reprezentacija). Ekrane matome, kaip menininkė kilimą skalbia upelyje, gaivina, ruošia susitikimui. Taip gaivinama kūryba. Viskas pavyko, skaudžiai gražus metaforos ratas.

 

Kita pasakojimo veikėja – Lina Ringelienė. Su ja susipažinome irgi visai atsitiktinai, choro, kuriame nedainuoju, kelionėje po Italiją. Ji pakerėjo ne tik Karmen arijomis, bet ir maniakišku domėjimusi etnografine, istorine ir visokia kitokia tekstile. Žinau, kad ši „liga“ būdinga ir Eglei Gandai Bogdanienei, kuri dar ir paviliota technologinių inovacijų kerų bei ateities tekstilės vizijų – parodoje tai atsiskleidžia per eksponuojamą vandenyje tirpią suknelę. Manau, jas jungia savo srities dėstymas, kur viena istorija veja kitą, kol galiausiai nebeįmanoma sustoti. Prie to paties „ArtVilnius“ stalo sėdėjo ne tik Ringelienė, bet ir „Šiaurės Atėnų“ eseistė bei vertėja Eglė Frank, kuri visai nesenai per interviu su šia menininke nustatė, kad kūrėja, pati to neįsisąmonindama, virusais ir pandemijomis domisi jau ilgą laiką. Kaip to įrodymas – parodoje rodomas kūrinys „AAP (asmens apsaugos priemonės)“ (2011–2020) – smaragdinės žalumos chalatas gydytojui, siuvinėtas stilizuotomis aguonomis. Drabužis kurtas per SARS, MERS, tymų, ebolos ir kitų ligų protrūkius, užbaigtas šiemet. Gydytojų išmėgintas. COVID-19 dabar tapo dažnu dailės motyvu, neretai paviršutinišku, todėl rasti kūrinį, kuris nerimą, baimę užkabina giliau ir pasiūlo aguonišką (rankdarbių bendruomenių, motinų ir senelių, per DNR ateinančią) paguodą, nuteikia viltingai.

 

O su Laima Oržekauskiene susipažinau daugiau nei prieš dešimtmetį, tarėmės Kauno tekstilės bienalės klausimais vienoje komisijoje. Nuo tada esu įsitikinusi, kad ji yra gal net labiau žynė, o jos rankose jungiami siūlai kitu galu liečiasi su gyvybės ir mirties gijomis. Jos kūriniai kartais tampa mirusiųjų išlydėjimu arba linkėjimu iš anapus. Labai nenustebau, kai 2011-aisiais ji pristatė darbų seriją, kurioje kalbama apie pitijas (tokias žynes). Bienalėje Oržekauskienė rodo vaiskiai oranžinį „Drabužį“, jis, žinoma, ritualinis. Tokiu apsirengiama, kai žemiški darbai baigiami ir rengiamasi kelionei, į kurią nieko nepasiimsi. Audeklas turi būti būtent tokio dydžio, spalvos, turi būti nekirptas žirklėmis ir adata nesiūtas (be agresijos). Šios menininkės kūrinys yra ir dvasinis veiksmas. Į didį džiaugsmą sutikti taip retai matomą savo heroję per atidarymą, po kūrinio išaiškinimo, įsiterpė nerimas, kad jaudinanti kūryba baigiama (?). Bet aš tikiuosi, kad nežemiškos jėgos veiks ir toliau savo eiga. Tiesą sakant, yra precedentų – Alfonsas Andriuškevičius vis kūrė tai priešpaskutinius, tai paskutinius eilėraščius ir kitus rašymus, mus linksmindamas ir džiugindamas. Tiesa, kad ruoštis į anapus reikia, gal net visą gyvenimą, bet nebūkime paiki: ne mirtingiesiems spręsti, kada dangūs atsiims dovanas.

 

O abi parodos suteikė progą sau ir kitiems priminti, kad nors nemeninė visuomenė kultūrą kartais nori įsivaizduoti kaip neeilinių įvykių, į kuriuos išperkami bilietai (ir ekonominė vertė lengvai pamatuojama) grandinę, kultūros gyvybingumas yra sudarytas iš kasdienybės detalių, kad ir tylesnių grupinių parodų, kurios lyg koralas kuria terpę rodymui, matymui ir mąstymui. Pagilina ekranuose suplokštėjantį pasaulio vaizdą.

Veronika Fabian (HU) Insignija. Tatuiruotas kaklo papuošalas. Sidabras, oksiduotas žalvaris
Veronika Fabian (HU) Insignija. Tatuiruotas kaklo papuošalas. Sidabras, oksiduotas žalvaris
Bienalės „Metalofonas“ ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Bienalės „Metalofonas“ ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Vita Pukštaitė-Bružė, „Geležinis vilkas“. 2020 m. M. K. nuotr.
Vita Pukštaitė-Bružė, „Geležinis vilkas“. 2020 m. M. K. nuotr.
Carmen Hauser (DE) Be pavadinimo. Kaklo papuošalas, 2019. Klevo lapai, siūlas, medis, lakštinis auksas, magnetas
Carmen Hauser (DE) Be pavadinimo. Kaklo papuošalas, 2019. Klevo lapai, siūlas, medis, lakštinis auksas, magnetas
Eija Mustonen kūrinys, „Pirštinės“. 2015 m. Organizatorių nuotr.
Eija Mustonen kūrinys, „Pirštinės“. 2015 m. Organizatorių nuotr.
Wiebke Pandikow (FI) Kaklo papuošalas iš serijos Fallopia. Plastikiniai maišeliai, rastas medis
Wiebke Pandikow (FI) Kaklo papuošalas iš serijos Fallopia. Plastikiniai maišeliai, rastas medis
Felieke van der Leest (NO) Puodelis auksinių žuvyčių ant karoliukų vandens, 2019
Felieke van der Leest (NO) Puodelis auksinių žuvyčių ant karoliukų vandens, 2019
Hanna Liljenberg (SE) Segė Pajūris, 2020, popierius, akriliniai dažai, lakas, sidabras
Hanna Liljenberg (SE) Segė Pajūris, 2020, popierius, akriliniai dažai, lakas, sidabras
Bienalės „Metalofonas“ ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Bienalės „Metalofonas“ ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Bienalės „Metalofonas“ ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Bienalės „Metalofonas“ ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Bienalės „Metalofonas“ ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Bienalės „Metalofonas“ ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Laima Oržekauskienė, „Drabužis“. 2020 m. Rengėjų nuotr.
Laima Oržekauskienė, „Drabužis“. 2020 m. Rengėjų nuotr.
Lina Ringelienė, „AAP (asmens apsaugos priemonės)“. 2011–2020 m. M. K. nuotr.
Lina Ringelienė, „AAP (asmens apsaugos priemonės)“. 2011–2020 m. M. K. nuotr.
Rūta Adomaitienė, „Lachesė“. 1995–2020 m. Fragmentas
Rūta Adomaitienė, „Lachesė“. 1995–2020 m. Fragmentas
Rūta Adomaitienė, „Lachesė“. 1995–2020 m. Fragmentas
Rūta Adomaitienė, „Lachesė“. 1995–2020 m. Fragmentas
Indrė Biekšaitė, „Eco farming“. 2019–2020 m. Rengėjų nuotr.
Indrė Biekšaitė, „Eco farming“. 2019–2020 m. Rengėjų nuotr.
Marta Vosyliūtė, iš serijos „Niekas gerai nesibaigs“. 2018 m. M. K. nuotr.
Marta Vosyliūtė, iš serijos „Niekas gerai nesibaigs“. 2018 m. M. K. nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė ir vandenyje tirpi suknelė
Eglė Ganda Bogdanienė ir vandenyje tirpi suknelė
Bienalės „Riba#“ ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Bienalės „Riba#“ ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Bienalės „Riba#“ ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Bienalės „Riba#“ ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.