Šalia ir už tapybos

Povilas Ramanauskas man yra tartum menininkas statytojas, laisvasis meno mūrininkas, jis nuosekliai renčia savuosius tapybos maldos namus, pasitelkdamas ryškiaspalvius, akrilo ir purškiamaisiais dažais dengtus skaidraus lankstyto plastiko paviršius. Šioje buveinėje apstu specifinių (ne)tapybinių objektų, tekstų, garsų, vaizdų, tarp kurių vyniojasi asmeninių pasakojimų gijos.

Povilo Ramanausko darbus įsiminiau dar 2012 m. – jau tuomet cikle „Introspekcija“ autoriui buvo aktualūs tūriniai objektai ir šviesos lūžiai. Tačiau turbūt labiausiai Ramanauską išgarsino 2017 m. laimėtas jaunojo menininko prizas tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“, apskritai lig šiol tebesitęsiantis glaudus autoriaus bendradarbiavimas su Kauno galerija „Meno parkas“.

Akivaizdu, kad pastarąjį dešimtmetį Ramanauskui rūpi tapybos paribiai, o tiksliau – kas slypi anapus formaliosios tapybos elementų. O toje anapusybėje, manau, atsiveria begalė nepažintų virsmų – „lanksčiosios tapybos“ (P. R. terminas) paviršiais tarsi nuslystame link monumentalių banguojančių spalvinių tūrių. Tai man primena tiek viduramžių vitražų šviesą, tiek Lyndos Benglis latekso ir poliuretano liejinius, tiek Venecijos stiklo dirbinius iš Murano...

Šįkart nesigilinsiu į Kauno ir Vilniaus tapybos mokyklų skirtumus replikuodama Ramanausko darbui „Akidangčiai“ (2017), kuriame (tiksliau, kūrinį lydinčiame tekste) autorius pabrėžia plataus požiūrio į meną svarbą. Deja, menininką nuliūdinsiu ir pažiūrėsiu siaurai, t.y. matydama apvaliame veidrodyje vien savo atspindį, kurį komponuoju tarp savosios patirties ir skonio prioritetų.

Palyginti kamerinė Pamėnkalnio galerijos erdvė padiktuoja gan intymų pasivaikščiojimą po Ramanausko parodoje artimai sudėliotas spalvines-faktūrines užuominas, kurios man yra kaip gatvės ir teatro menų lydinys. Drįsčiau tai traktuoti kaip autentiškas demokratiško meno apraiškas, kurios brandina didžiulį laisvės, o kartu ir atsakomybės už savo veiksmus pojūtį. Manyčiau, Ramanausko kūrybos procese ryškėjanti menininko bastūno pozicija dėsningai išaukština meninio eksperimento ir atsitiktinumų galią. Vis dėlto ši ekspozicija išsiskiria racionaliai organizuotu judėjimu savotiškais ratais, mezgant daugiareikšmį polilogą tarp naujai sukurtų, transformuotų ir migruojančių, t.y. pristatytų kitose ekspozicijose, darbų.

Parodoje matyti, kaip išradingai Ramanauskas koncentruoja savo ir žiūrovų dėmesį atskleisdamas skirtingų medžiagų, ant kurių jis tapo, paviršius, tarp kurių – kartoninė dėžė, senas įskilęs, bet vis dar šviečiantis monitorius, mobiliojo telefono išnaros: korpusas ir apsauginiai stikliukai, dėkliukai. Šalia daugiaspalvių liejinių ant skaidraus naujo plastiko lakštų šie aptapyti buitiniai paviršiai išnyra lyg dekoruotos tvariosios praeities atgyvenos, kurios, mano nuostabai, kai kur net priartėja prie sovietmečiu populiarios abstrahuotų peizažų tapybos. Kita vertus, išmaniojo telefono paviršiuje menininkas įžvelgia „išmaniąją tapybą“ ir „pirštų potėpius“, taip kurdamas kartu ir naująją terminiją, nors istoriškai tapybos pirštais metodas skaičiuoja tūkstantmečius.

Vis dėlto tapymas ant didelių dydžių plastiko paviršių mane labiau įtikina savo virsmų logika, juolab atrodo gerokai perspektyviau, turint omeny, kad Ramanausko eksponuojamos erdvinės formos labai organiškai įsiterptų į bet kurį šiuolaikinį betoninį interjerą. Kita vertus, menininko atrastos plastiko plokštumų transformavimo galimybės išties neišsemiamos, žongliruojant matiniais-blizgiais paviršiais, neoninėmis spalvomis ir drąsiais ekspresyviais potėpiais. Man dauguma Ramanausko objektų, siejamų su ciklais „Lanksčioji tapyba“ ir „Keliaujantis potėpis“, yra ne tik labai visuomeniški, bet ir vizualiai efektingi, sakyčiau, atvirai alsuojantys popkultūros „chemija“.

Manau, Ramanausko parodos intrigą sukuria minėtų spalvinių-medžiaginių eksperimentų plastikos gretinimas su praeities reliktais, rastais senais daiktais ir nenaudojamų objektų dabartinėmis situacijomis, tarkim, atsikartojantis užrašas „dailė“ ar mediniais laiptais stuksinčių žingsnių aidas. Vėlgi keistas kilpos įspūdis – ėjimas ratu, lyg grįžimas prie kūrybos ištakų ar istorinių tapybos tradicijų permąstymas, o gal paprasčiausiai – slinktis ekranine laiko juosta aukštyn ir žemyn.

Savotišką dailės institucinio požiūrio ar net tapybos politikos permąstymą suvokiu skaitydama eksponuojamus autoriaus tekstus – tai puiki Ramanausko kūrinių palyda. „Niekada nemėgau žodžio dailė, dailu, dailininkas, dailina, dailiai...“, – teigia autorius. Dailės fondas, kombinatas, salonas – žlugusių gigantų griuvenos, kurių jau nėra, tačiau jų šviesa dar matyti, kaip ir menininko užfiksuotoje nuotraukoje su naktį švytinčiu žodžiu („Dailė“, 2017).

Kita istorinė užuomina, kuri atsiveria greta Ramanausko lanksčiosios tapybos, – jo videodarbas „Keliaujantis potėpis“ (2019), kur laiptais ir koridoriumi ratu suka autorius. Filmuota buvusios psichiatrinės ligoninės patalpose, kurias kadaise paveldėjo VDA Kauno fakultetas. Čia buvo tapytojų studijos (pamenu, kadaise prieš artėjančią renovaciją specialiai ėjome jų pažiūrėti) – baugios, nušiurusios, euforijos, nevilties ir beprotybės įsigėrusios sienos. Kala skubrūs žingsniai – visos parodos „garso takelis“, lyg begalinis menininko išėjimas ir grįžimas, reflektuojant ne tik asmeninę patirtį, bet ir lietuviškosios tapybos tradicijas.

Ir trečias istorinis reveransas – 1990 m. paskelbtas „Post Ars“ manifestas, kurį Ramanauskas savaip perrašo, perfrazuodamas meno ribas naikinančias savo mokytojų-bičiulių tezes ir pateikdamas daugybę tapybos kategorijų, tarp kurių ir „nuotolinė tapyba“, ir „nuobodžioji tapyba“. Čia dar pridėčiau „Šlykščiąją tapybą“ (2020), vieną pirmiausia lankytoją pasitinkančių parodos eksponatų, kurio siluetas man primena sparnuotąją Luvro Nikę profiliu. Atskiri šio darbo fragmentai, nors ir paradoksalu, yra netgi labai dailūs (nors šio žodžio ir nemėgsta autorius), turiu omeny matinių ar blizgių paviršių suvartymus, dažų sumaišymą ir atsitiktinį spalvų išsklaidymą.

Taigi kilpos strategijos – iš objekto išorės į vidų, iš praeities į dabartį ir atvirkščiai – galėtų būti parodos apžvalgos orientyrai. Kol kas dar nežinia, kiek nujaučiamas Ramanausko kūrinio vidus yra kiekvienam iš mūsų pažinus, tačiau bet kuriuo atveju lanksčioji tapyba yra vizuali, t.y. patraukli, vitališka ir eksperimentinė. Manau, ekspozicinę įtampą sukuria neobrutalumo (statybinės įrangos detalės, lipni plėšoma mėlyna juosta su ranka rašytais darbų pavadinimais, tvirtinimo elementai, pristatoma pilkšvų tonų spalvų paletė, dėžė su purškiamaisiais dažais) ir popkultūros estetinių principų prieštaros. Šiuo požiūriu, manau, autorius labai taikliai sako: „Daryti, kurti kažką, galvojant apie tapybą.“

Paroda veikia iki rugsėjo 26 d.