Nerimastingos sielos

2018-ųjų liepos viduryje, pakeliui į Avinjono festivalį stabtelėjus Paryžiuje, teko aplankyti paskutinę dieną Orsė muziejuje rodomą Baltijos šalių simbolistinės dailės parodą, kuriai buvo ilgai ruoštasi ir kuri tapo vienu svarbiausių nepriklausomybės šimtmetį mininčių Estijos, Latvijos ir Lietuvos kultūrinių renginių Prancūzijos sostinėje.

Šios parodos iniciatoriai latviai jau ne pirmą kartą suteikia progą plačiame kontekste nuskambėti ir kaimynams – užtenka prisiminti 1969-uosius, kai lapkričio 14 d. į kosmosą buvo paleistas erdvėlaivis „Apollo 12“. Tada būtent latvių pavyzdys paskatino Lietuvos išeivijos diplomatus kreiptis į NASA, kad nepriklausomos Lietuvos trispalvė būtų nuskraidinta į Mėnulį kartu su kitomis, plevėsavusiomis prie JAV Valstybės departamento. Tąkart sumanymas nepasisekė – nuspręsta apsiriboti tik tuometinių Jungtinių Tautų Organizacijos narių ir joje atstovaujamų valstybių vėliavomis. Tačiau 2018 m. vasarą didžiuliai plakatai skelbė apie parodą „Laukinės sielos“ („Âmes sauvages“) ir prie pat buvusios Orsė traukinių stoties, ir visur, kur tik savo renginius viešina šiame pastate įsikūręs pats didžiausiais ir įtakingiausias XIX a. II pusės – XX a. pradžios Prancūzijos dailės muziejus.

2020 m. liepos mėnesį parodos „Laukinės sielos“ plakatai su ta pačia tiesiai ir įdėmiai žvelgiančia latvių tapytojo Johanno Walterio „Valstiete“ pasklido po Vilniaus miestą, o pati paroda, Lietuvai pritaikyta dailėtyrininkių Algės Andriulytės ir Eglės Mikalajūnės, buvo įkurdinta Nacionalinėje galerijoje.

Jau Paryžiuje, o ypač ilgiau pasivaikščiojus po parodą Vilniuje, neapleidžia mintis apie tam tikrą pavadinimo ir pačių kūrinių disonansą, kuris niekaip nesumenkina šios reikšmingos iniciatyvos pristatyti Europos Sąjungos naujokių valstybingumo jubiliejų pagerbiančią jungtinę parodą. Prancūziškas parodos pavadinimas – vykęs rinkodarinis sprendimas, paryžiečius meno gerbėjus intrigavęs galima pažintimi su laukiniu, šiurkščiu, primityviu (tai dažniausi lietuviški žodžiai, siejami su prancūziškuoju sauvage) meno pasauliu. Bet atrodo, kad pavadinimas buvo sugalvotas pirmiau, nei sudaryta pati kolekcija, nes laukiniškumas yra, ko gero, paskutinė asociacija, kylanti mąstant apie parodoje eksponuojamus tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinius.

Parodos kuratorius Rodolphe’as Rapetti Estijos, Latvijos ir Lietuvos dailės žinovams ir plačiajai auditorijai suteikė progą į savo šalių dailės paveldą pažvelgti stereotipų ir inertiškų vertinimų nevaržomomis akimis, taip pat koncentruotai pajusti XX a. pradžios dailės kontekstą, kurio Lietuvos žiūrovams tenka ieškoti Estijos dailės muziejuje KUMU, Tartu dailės muziejuje, Estijos istorijos muziejuje, Under ir Tuglas literatūros centre, Nacionaliniame Latvijos dailės muziejuje Rygoje, Andrio Kļavinio kolekcijoje. Lietuviška parodos dalis sukomplektuota peržvelgus Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus ir advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ rinkinius.

Nacionalinės dailės galerijos keičiamų parodų salę architektė Ieva Cicėnaitė pavertė persiliejančių stačiakampių erdvių labirintu, kuriame išskleidžiamos „Laukines sielas“ pristatančios temos: „Legendos ir mitai“, „Siela“, „Gamta“. Parodą pradeda efektingas, iškart žvilgsnį prikaustantis Ferdinando Ruščico „Nec Mergitur“ (1904–1905), į šią parodą patekęs iš nuolatinės Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijos. Tapybinės formos ir temos požiūriu tai vienas įtaigiausių visos kolekcijos kūrinių, prie „Laukinių sielų“ prišliejantis ir XX a. pradžios Lenkijos dailę, kurios kontekste paveikslas ir buvo sukurtas. Audringai jūrai nepasiduodantis, su žėruojančia, nenuskandinama, šlovinga Abiejų Tautų Respublikos istorija tapatinamas laivas – vienas iš nedaugelio lietuviškos kolekcijos kūrinių, tinkančių skyriui „Legendos ir mitai“. Šio laikotarpio Lietuvos dailininkai retai kada rinkdavosi konkrečias temas, o apie istoriją mąstė labiau asociatyviai ir vaizdavo peizažus su griuvėsiais ir milžinkapiais. Viena išimčių – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Karalių pasaka“, šalia kurios pateikiamas Antano Žmuidzinavičiaus užfiksuotas paties autoriaus jam išaiškintas paveikslo siužetas. Tačiau tai – ne kolektyvinės, bet individualios, subjektyvios sąmonės mitologija. O Estijos menininkai kur kas dažniau rėmėsi savo tautos mitiniais pasakojimais – ypač Kristjanas Raudas, prie Kalevo temos grįždavęs net XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Jo kūryba, eksponuojama ir kitose parodos dalyse, – įdomus atradimas, praplečiantis tradicinį supratimą apie XX a. I pusės Estijos dailę.

Tai vienoje, tai kitoje parodos vietoje siūloma sugretinti panašius, bet skirtingai interpretuojamus ir skirtingas potekstes turinčius motyvus, pavyzdžiui, Antano Žmuidzinavičiaus „Milžinkapių krašte“ virš žemės pakibusio Vyčio viziją ir tvirtą, monumentalų, raudoname fone išsiskiriantį Nikolajaus Triiko raitelį paveiksle „Į karą“ arba nevilties apimtus herojus – lakonišką Pēterio Krastiņo „Kančią“ ir iliustratyvų Antano Žmuidzinavičiaus „Sielvartą“. Tokie parodos rengėjų sprendimai – nuoroda į Baltijos šalių kultūrą formavusias skirtingas tradicijas ir įtakas, tarp kurių yra ir vokiškas simbolizmas, ir Rusijos „Meno pasaulio“ estetika.

Simbolizmo dailei būdingas ligos, mirties motyvas šioje parodoje nėra išskirtas, tačiau gana dažnas ir taip pat galėtų atskleisti skirtingą Estijos, Latvijos ir Lietuvos dailininkų požiūrį į šią temą – nuo tikroviškomis formomis perteiktos tragiškos nuotaikos Antano Žmuidzinavičiaus paveiksle „Povilo Višinskio kapas“ iki desperatiškos, modernistinės Oskaro Kallio „Karštinės“.

Paroda aiškiai parodo Estijos, Latvijos ir Lietuvos XX a. pradžios dailę esant gerokai sudėtingesnę, nesileidžiančią tiesiog įrašyti ją į simbolizmo kontekstą: dailininkai kiekvienoje šalyje ir kiekvienas savaip atspindėjo šio laikotarpio geopolitines ir psichologines realijas, ieškojo asmeninių būdų reaguoti į tai, kas buvo svarbu jų bundančioms šalims ir jiems patiems. Kita vertus, dar kartą patvirtinti ir šios Europos erdvės ryšiai bei pasakojimo svarba šio laikotarpio kūrybai (Janio Rosenthalio „Chimera“, „Princesė su beždžione“, Adomo Varno „Dvigubas portretas“).

Išimtinai vyriškoje menininkų kompanijoje – vienintelė moteris latvė Emīlija Gruzīte (1873–1945), Vilhelmo Purvīčio mokinė. Jos „Fantastinis peizažas“ artimas daugeliui šio laikotarpio Latvijos peizažistų kūrinių, kuriuose nostalgiška nuotaika dera su subtiliu dekoratyvumu.

Vis dėlto savičiausia vaizduote šios parodos kontekste išsiskiria Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (parodai Vilniuje dėl eksponatų apsaugos nuo išorės poveikio reikalavimų buvo pasiūlyti kiti jo kūriniai). Jo paveikslus, ko gero, galima būtų eksponuoti visuose šios parodos skyriuose – pavyzdžiui, triptiką „Raigardas“, kur atsispindi ir padavimas apie pražuvusį miestą, ir gana konkretus kraštovaizdis, pamatytas ir pajaustas menininko sielos akimis.

Tiek didelėse tapybos drobėse, tiek mažo formato grafiniuose kūriniuose atsispinti šio laikotarpio egzistencinis nerimas, nustumiantis šalin hedonistinius formaliuosius ieškojimus. „Nerimastingos sielos“ – toks galėtų būti alternatyvus šios parodos pavadinimas.

Parodą užbaigia XX a. pradžios Estijos, Latvijos ir Lietuvos leidinių ekspozicija su Art nouveau ar Jugendstil estetikai artimomis grafinėmis iliustracijomis, išsami laiko juosta, leidžianti sugretinti trijų Baltijos šalių istorinius, politinius, kultūrinius įvykius (iškalbingas vienas paskutinių įrašų – 1937-aisiais Estija, Latvija ir Lietuva bendru paviljonu dalyvauja tarptautinėje parodoje „Menas ir technika“ Paryžiuje). Čia pat rodomas ir režisieriaus Loïco Salfati filmas apie parodos „Laukinės sielos“ rengimo darbą, kuriame pateikiama nemažai komentarų apie parodoje eksponuojamus kūrinius, – peržiūrėjus jį, kyla noras dar kartą sugrįžti prie jame aptartų paveikslų ir įdėmiau juos apžiūrėti.

„Auksinis kambarys“. Ferdinandui Ruščicui – 150

Kelis Ferdinando Ruščico kūrinius iš nuolatinės ekspozicijos paskolinus parodai „Laukinės sielos“, atsirado vietos bent trumpai plačiau pristatyti šio menininko kūrybą Lietuvos XX a. dailės istoriją pasakojančios ekspozicijos pirmojoje salėje, paskiriant jo kūrybai ne kambarį, bet vieną sieną. Juo labiau kad šiais metais sukanka šimtas penkiasdešimt metų nuo dailininko gimimo.

Parodos kuratorė – Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto mokslininkė dailėtyrininkė Algė Andriulytė, prieš porą metų išleidusi puikią ir išsamią monografiją „Ferdynandas Ruszczycas: Civis vilnensis sum“. Jos parinktuose kūriniuose – eskizuose, knygų ir smulkiosios grafikos kūriniuose, plakatuose – atsispindi dailininko veiklos intensyvumas ir labai platus veiklos spektras, kuris išsiskleidė ir XX a. 3-iajame dešimtmetyje, kai dailininkas aktyviai įsitraukė į atkurto Vilniaus universiteto, pavadinto Stepono Batoro vardu, veiklą – tapo Dailės skyriaus dekanu, projektavo universiteto insignijas, toliau bendradarbiavo su teatru, kūrė taikomąją grafiką, taip pat ir pašto ženklus, kurių šeši eksponuojami parodoje.

Ruščicas taip pat susijęs su ypač reikšmingų įvykių dokumentacija ir reprezentacija – jis dalyvavo organizuojant Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo iškilmes 1927 m., įamžino po Neries potvynio 1931 m. Vilniaus katedroje atrastus karališkuosius palaikus.

Ši dailininko veiklos sritis parodoje atspindima jau ne kartą rodytais dokumentiškais, bet romantizuotais eskizais, kuriuose ne tik pavaizduoti kriptoje atsivėrę fizinės karališkos būties likučiai, bet apibendrinta Memento mori dvasia. Taip pat – trylikos minučių propagandiniu filmu apie XX a. 3-iojo dešimtmečio Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo karūnavimą, kuriam scenarijų parašė pats dailininkas. Parodoje eksponuojama Lenkijos nacionalinės filmotekos ir Audiovizualinio instituto (FINA) archyve išlikusi fotografo ir kino operatoriaus Adamo Wisłockio nufilmuotos juostos veikiausiai juodraštinė medžiaga (daugelis epizodų pakartojami du kartus), o kino kamera užfiksuotus įvykius lydi tekstiniai komentarai, kuriuose atsispindi tarp Lietuvos ir Lenkijos tvyrojusi politinė įtampa. Filmo pradžioje rodomi pasieniečiai, šalia jų keliskart šmėsteli maža mergaitė, o netrukus kadre atsiranda įrašas: „Šis Vilniaus krašto gyventojas tikrai pergyvens Voldemarą“ (turimas galvoje tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras).

Įdomus ir savotiškas atkuriamosios dokumentikos epizodas – rodomas užrašas skelbia, kad maršalui Piłsudskiui įsakius atveriami pasienio postai ir dalyvauti paveikslo karūnavimo iškilmėse įleidžiami „Kauno Lietuvos“ gyventojai. Po užrašo „Kauno vyriausybė neleido – atvyksta vogčiomis“ eina pasakojimas vaizdais: žmogus plaukia per upę, du vyrai ir būrelis moterų su vaikais pasilenkę brenda per pievą, vyras rodo dokumentus pasieniečiui šalia ant vytelės plevėsuojančios Lenkijos dvispalvės, atidavus pagarbą ir nurodžius kelionės kryptį visi maloniai praleidžiami.

Taikliai pavadintas kaip vienas iš Ruščico kūrinių – pastelė „Auksinis kambarys“, šis ekskursas į XX a. 2–4-ojo dešimtmečio Vilniaus dailės pasaulį praplečia ir paaiškina „Laukinėse sielose“ sukonstruotą Baltijos šalių ir simbolizmo santykių istoriją. Vakarų Europos simbolizmą dažnai suvokiant kaip introspektyvų, individualų reiškinį, susijusį su menininkams rūpėjusiomis egzistencinėmis problemomis, tiek Estijos ir Latvijos, tiek ir Lietuvos kūrėjus matome taip pat kaip visuomenininkus, aktyvius kultūrinių draugijų narius, tautinės kultūros paveldo tyrinėtojus, kurie ir vėliau rūpinosi savo šalių meniniu ir kultūriniu gyvenimu, tapo pedagogais, kultūrinių ir politinių procesų dalyviais.

Paroda „Laukinės sielos“ veikia iki spalio 11 d.

Paroda „Auksinis kambarys“ veikia iki gruodžio 23 d.