Tariamas lengvumas

Galerijoje (AV17) veikia Mindaugo Navako paroda „Porcelianas“. Ji atsidarė iškart po griežto karantino, tačiau tai tik aplinkybių sutapimas – tiesiogiai su pandemija ji neturi nieko bendro. Bet laikas itin tinkamas. Ši paroda – vitaminas po visuotinės karantininės racionalizacijos, paklusimo nurodymams ir kaukėtų veidų gatvėse monotonijos.

Asmeniškai aš Navako kūrybą kaip vitaminus vartoju jau senokai. Mat begyvenant vis pasitaiko užklimpti ar įsisukti į abejonių ir baimių ratą. Tuomet labai reikia ko nors, kas pasakytų: jei jau sugalvojai, tai eik dabar ir padaryk. Būtent taip ne kartą yra suveikę Navako darbai. Pavyzdžiui, „Kablys“ ant buvusių Geležinkeliečių rūmų: šmaikštus pafantazavimas fotomanipuliacijoje, galiausiai tapęs tikru geležiniu kabliu pastato fasade – be jokio tikslo ar svarbios žinios. Kadangi be keistų idėjų sustoja tiek žmogaus, tiek valstybės gyvenimas, manau, tai yra svarbiausias paminklas Vilniaus mieste, paminklas keistoms ir neįvykdomoms, bet vis tiek įgyvendintoms idėjoms.

„Kablį“ papildo „Keturios didžiosios nesavarankiškos“ šalia MO muziejaus. Lyg pagaliukai vienas į kitą atremti galingi plieno lakštai man dažnai primena, kad svarbius sprendimus reikia priimti lengvai, o smulkmenas gerai apgalvoti. Tai kas, kad tas lengvumas – tariamas. Navako darbai ir nemeluoja, kad viskas gyvenime pasidaro ar turi pasidaryti lengvai. Akivaizdu, kad jie atsiranda grumiantis su medžiaga, finansais, gravitacijos dėsniais. Bet galutiniame rezultate tų grumtynių – nė ženklo: kablys prisegtas prie sienos kaip koks ženkliukas, plieno lakštai kaip šapeliai, porcelianas kaip plastilinas.
Naujausioje parodoje Navakas rodo porcelianą: apčiuopiamą, realią medžiagą. Pats ją gamina ir naudoja taip, kaip jam norisi. Atmetęs su brangia medžiaga siejamus socialinio statuso reikalus ir iš jos gaminamų daiktų (indų, papuošalų) funkcionalumą, menininkas grįžta prie pačios medžiagos grožio, gal labiau tiktų sakyti – tiesos.

Skulptorius išmoko (spėju, gana sudėtingų) porceliano gamybos procesų, tuomet prisigamino didžiulius jos kiekius ir galiausiai šią trapią, brangią medžiagą susuko į didelius sunkius objektus. Sprendžiant iš angliško parodos pavadinimo vertimo „China“, parodos pavadinimą „Porcelianas“ reikėtų suprasti ne kaip medžiagos įvardijimą, bet kaip „namų porcelianą“ – plonytes lėkštutes ir puodelius, blizgančius paauksuotais krašteliais. Juk ir menininko pasirinkta galerija įrengta bute, ji net yra išlaikiusi gyvenamosios patalpos struktūrą. Negaliu negalvoti, kiek dailių servizų galima būtų pagaminti iš porceliano masės, kurią randame užėję į parodą, į tą butą Totorių gatvėje!

Ankstesnėse parodose matėme Navaką kaip kūrinių medžiagą naudojantį įvairias pigias prekes iš Kinijos. Savo interviu Birutei Pankūnaitei yra sakęs: „Pas mus apie 10-ojo dešimtmečio vidurį susiformavus vartotojiškai visuomenei, kai staiga atsirado prekybos centrai, kur viskas buvo labai pigu, vyko kova dėl rinkos, kainos buvo minimalios. Dabar nebeįpirkčiau. Kita vertus, nebeįdomu. Visi pigūs kiniški dalykai: buvo tas pats, ar nusipirkti dvi plytas, ar porcelianinę kriauklę. Natūraliai, kai visko yra labai daug, daiktas praranda vertę, jis savotiškai nuvertėja.“ Šiandien menininkas dar kartą žvilgteli į Kiniją, tik imasi ne jos prekių, bet vertingos ir vertinamos medžiagos – porceliano. Nes prekės jau iš tiesų pradeda nusibosti, jų pilnos parduotuvės, internetinės parduotuvės ir mūsų aplinka. Galvoju, kad viziją apie daugybę servizų, pagamintų iš parodoje esančios porceliano masės, galima apversti aukštyn kojom – į viziją, kaip daugybė servizų suminkomi ir paverčiami parodos objektais.

Laiptukais iš gatvės patenkame į erdvų šviesaus buto koridorių ir viename kambaryje iš karto matome keistą, vartus primenančią konstrukciją: iš šonų sustatytos ir viršuje perrištos aukštos medinės kartys viršuje sujungtos dar vienu mediniu pagaliu. Ant jo iš įkapių sukarpytomis juostomis parištas kabo pailgas apvalainas porcelianinis objektas. Priėjus arčiau pasirodo, kad tie viršuje surišti basliai stovi ant plonų smailių kojyčių, t.y. visa konstrukcija, nors ir gana didelių gabaritų, trapi – vos prisilietus gali lengvai griūti. Trapumas patiriamas fiziškai: kūnas įsitempia, žingsniai tampa atsargūs, nori nenori prisimeni posakį apie dramblį porceliano parduotuvėje.

Tokios pat trapios ir vaizdinės asociacijos. Šalimais – ant kablių sienoje pakabinti du ovalūs porceliano objektai, perrišti tokiomis pat austomis juostomis. Laidotuvių vainikai? Ar guminės valtys apvaliais šonais? Priėjus prie minties, kad į laidotuves nešami vainikai ir yra savotiškos gelbėjimosi valtelės velionio artimųjų liūdesiui, iškart ateina nauja asociacija, kad objektus sėkmingai galima lyginti ir su daug kartų išdidintais porceliano papuošalais. Tokie simpatiški sienų auskariukai. Susidūręs su Navako darbais protas kaip skalikas ima uosti naratyvo pėdsakus. Pėdsakų yra daug. Bet iš jų neįmanoma nustatyti aiškios tiesaus kelio krypties. Todėl jie niekada nenusibosta ir nesensta.

Kitame kambaryje fiziškai būti lengviau, nes trapumo pojūčio nebėra – visi objektai stabiliai stovi arba kabo. Viena siena tvarkingai išklijuota baltomis keraminėmis plytelėmis, ant jos žmogaus akių lygyje pakabinti dar du pusapvaliai objektai, tik vietoj audinio juostų juos puošia paauksuotos dalys. Kambario centre – ankstesnėse parodose jau matytas pirktinis porcelianinis stalas, ant kurio stabiliai guli viena ant kitos sukrautos trys porceliano rinkės. Už jo, lygiagrečiai ant sienų kabantiems objektams, ant žemės padėti dar du, savo dydžiu ir forma primenantys pisuarus ar kriaukles. Ryškiausios asociacijos čia susijusios su vonios kambariais ar medicinos kabinetais. Taigi pirmasis kambarys – apie trapumą, o šis neabejotinai – apie švarą.

Ten pat randu ir parodos anotaciją, kurioje teigiama, kad „skulptorius kuria higieniško baltumo atmosferą, taip išryškindamas didžiuosius civilizacijos pasiekimus – sanitariją bei idealiai ištobulintą porceliano gamybos technologiją“. Galima žvelgti dar abstrakčiau, galvoti apie švarą ir trapumą: porceliano, visuomenės, civilizacijos. Arba apie racionalizaciją ir optimizaciją, kurios yra gerovę žadanti siekiamybė, tačiau, eliminavus visą neracionalų purvelį, visus paskilinėjimus, nutekėjimus ir netobulas formas, liks tik baltų plytelių siena.

Bet labiausiai parodoje norisi matyti ir galvoti ne apie tai, kas pavaizduota, bet apie medžiagą, erdves ir mastelius. Jausti kintantį kūno santykį su objektais. Stebėti medžiagos paviršius – jie primena abstraktaus ekspresionizmo paveikslus-įvykius, kurie patys ir yra pasakojimai. Porceliano masės svoris, jos paviršiai, vienur glotnūs, kitur pasišiaušę, įskilę, vietomis glazūruoti, yra atsitikę tarsi netyčia, lyg porcelianas būtų minkomas lengvai, kaip vaikiškas plastilinas. Žinoma, ir čia tas lengvumas tėra tariamas. Bet turbūt kažkaip taip ir norėtųsi elgtis su visomis gyvenimo problemomis.

Paroda „Porcelianas“ (AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veikia iki birželio 20 d.