Karališkos lelijos kiekvienam

Kartais nežinome, kad pasiilgstame, kad kažko stinga. Užmirštame tuštumą, kurios tarsi ir nereikėjo pildyti, o ji, pasirodo, nė necyptelėdama laukė savo akimirkos, gal net buvo susitaikiusi, kad niekad ir neateis jos diena. Viena tokių užmirštų tuštumų manyje susijusi su parodomis. Pasirodo, jau buvau įpratusi nesitikėti pagarbos žiūrovui. Parodoje „Hyperlink“ ši tuštuma buvo ne tik priminta, bet ir užpildyta.

Tapytoja Monika Radžiūnaitė su kuratoriumi Linu Bliškevičiumi sukūrė visapusišką parodos žiūrėjimo patirtį. Ekspozicijoje lieka įspūdis, kad esi panardintas į kitą pasaulį. Iš vieno erdvės kampo sklinda karališkų lelijų kvapas, nuėjus į kitą juntami bažnytiniai smilkalai. Erdvė jaukiai pritemdyta, didžioji dalis sienų juodos, kai kurios nišos nudažytos skausminga raudona, sodriai žalia bei liturginį purpurą menančia violetine, šios spalvos neįsiterpdamos kalbasi su kūriniais, tampa tiek jų dalimi, tiek atskiru organizmu. Parodos atidarymo vakarą jokių prakalbų, tik mandagi tyla, leidžianti eiti parodos siūlomu keliu, į kurį ir pats nekantrauji leistis. Norisi tyloje skaityti šią parodą lyg knygą, pripildytą dar niekur negirdėtų istorijų.

Nėra beskonės panegirikos, kurios beklausant ir kas akimirką plojant lyg prisuktiems aparatams paskausta delnus, nėra ir bandymo išrasti kažką naujo vien tam, kad išrastum. Netikėta erdvės transformacija kelia nuostabą pamąsčius apie visad lyg nurašomą galerijos „Arka“ šoninę erdvę. Kuratoriniai sprendimai iš esmės pasitarnauja lyg senokai lauktas šios erdvės išteisinimas, parodymas, jog ji turi potencialo prisikelti visai kitokiam gyvenimui. Žiūrovas neverčiamas pavargti nuo papildomų veiksnių, jis tausojamas. Kodėl taip dažnai užmirštame, jog paroda turi būti ne pabėgiojimas erdvės perimetru, o visapusiška patirtis?

Galima būtų rašyti ir rašyti apie kūrinių ir tekstų sąšaukas, tačiau mane labiausiai sužavi būtent pagarbos žiūrovui aspektas, aprėpiantis visus elementus ir visais būdais paveikiantis žiūrovo patirtį.

Radžiūnaitės tapyboje irgi juntama pagarba ją apžiūrinčiajam. Kūrinių atlikimas sukuria taip išsiilgtą žiūrėjimo malonumą, darbuose ne tik pilna nuorodų į istoriją, jie mezga dialogą ir su dabartimi, verčia krapštyti galvą lyg ir atpažinus pasakojimą, visgi neleidžia nugrimzti į pasitenkinimą savo nuovokumu, o įtraukia ieškoti toliau, nors galbūt ir nerasi tolimesnio rakto. Kai nerandi, nenuliūsti – ornamentai, spalvos, švarus ir glotnus potėpis tenkina žvilgsnį. Malonumas visur, kur žiūri, visame, ką stengiesi suprasti.

Nors, nemeluosiu, vieną akimirką kilo abejonė – galbūt kūriniai ir jų tekstinis apipavidalinimas žvelgia į tave iš aukšto lyg į kaimo kvailelį? Tačiau absurdo nestokojančiose drobėse randi tą patį, galbūt ir autoironišką požiūrį į visumą. Kvailelis esi tiek pat, kiek ir visi kiti. O tada pasaulis lyg ir apsiverčia, ir toji abejonė, nespėjusi paliesti širdies, virsta supratimu, kad kūriniai ir paroda pasitiki žiūrovu bei jo supratimu, pasitiki ir leidžia laisva valia keliauti nuorodomis, suprasti jas teisingai ar savaip. Ji turtina ir leidžia bandyti pačiam praturėti.

Šioje parodoje Radžiūnaitės darbai primena tą kartais vidury nakties užeinantį kvailai ambicingą norą išmokti viską, perimti visas žinias, bet kartu primena ir tokių norų bergždumą bei užmojo absurdiškumą. Jis tampa lyg donkichotiška kova su vėjo malūnais šioje neišsemiamoje interneto žinių gausos akivaizdoje. Dabar mes turime visus įrankius bei šaltinius, kurių reikia, o besiversdami per galvą tepagauname nuotrupas. Tai sukimba ir su viename interviu tapytojos išsakyta kūrybine strategija – tyčiniu klaidų darymu, mat kasdienybėje mes išties jas darome iš vienokio ar kitokio kvailumo ir visai netyčia.

Dabar, kai viskas kasdienybėje taip sodru ir dramatiška, pats geriausias laikas tarpti keistai ramiame, pridusintame Radžiūnaitės chaose. Ši kūryba provokuoja tą absurdišką norą perskaityti visas namuose esančias knygas, pasmerkti save donkichotizmui, nes kitaip sunkoka suvokti realią situaciją, neprarasti tikėjimo. Be to, kad nėra paprasta išsaugoti tikėjimą daug kuo, gąsdina ir prasmės trūkumas mene. Tačiau būtent tokioje tamsybėje ir išnyra pavyzdžiai, kurie verti daugiau dėmesio ir šviesesniais laikais. Ir gera būti palydėtai ten, kur daugiau vertingo patyrimo, būtent tokios parodos, veikiančios įvairiausiais lygiais, paveikiančios ir pasitikinčios savo žiūrovo skaitymo gebėjimais. Džiaugiuosi galėdama išsinešti iš parodos abipusės pagarbos jausmą. Tik sunku suprasti, kodėl jis toks retas.

Paroda veiktų iki balandžio 11 d.