7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Revizijos ir vizijos

XX a. 5–6-ojo dešimtmečių studentų tapybos paroda „Titanike“

Helmutas Šabasevičius
Nr. 11 (1332), 2020-03-20
Dailė
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.

Užsukus į „Titanike“ veikiančią parodą „Revizija“, XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) studentus aplanko miglotas déjà vu jausmas – atmintyje iškyla 1988–1989 metai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse sparčiai besikeičianti politinė, visuomeninė ir kultūrinė situacija ir tuomet dar iš tikrųjų Naujuosiuose instituto rūmuose surengta paroda, iš fondų iškėlusi ankstyvojo sovietmečio studentų kūrinius, daugiausia – teminius paveikslus iš dar ne tokios tolimos to meto klasikų jaunystės, ir sulaukusi nemažai prieštaringų vertinimų. Reiktų šią parodą prisiminti geriau, surasti trisdešimties metų senumo informaciją ir refleksijas spaudoje. Greitomis pasirausus prisiminimuose atrodo, kad parodos iniciatorė buvo tuomet ketvirtąją dešimtį bebaigianti dailėtyrininkė Laima Petrusevičiūtė, ją rengiant aktyviai dalyvavo Dailės istorijos ir teorijos katedros studentai. Parodos atidarymo proga improvizuotas ironiškas „gyvasis paveikslas“ – apie Stalino biustą žvaliai „susikomponavę“ „darbo liaudies ir besimokančio jaunimo atstovai“ (kažkur asmeniniuose archyvuose pasiklydusiose nuotraukose tarp jų – tuometiniai gal antrakursiai Patricija Jurkšaitytė, Ieva Martinaitytė, Žilvinas Kempinas, Julius Ludavičius).

 

Praėjus trisdešimčiai suvirš metų surengta paroda gerokai išsamesnė ir neturi ano laiko skuboto, nors ir nuoširdaus revizinio įkarščio – chronologinė distancija, kur kas didesnės ekspozicinės erdvės, sutvarkyti Vilniaus dailės akademijos muziejaus fondai (būtų puiku sulaukti skaitmeninio jų katalogo) leido aptariamą laikotarpį atskleisti visapusiškai ir esmingai.

 

Parodos kuratorius ir muziejaus vadovas, prieš porą metų penktąjį savo gyvenimo dešimtmetį pradėjęs dailėtyrininkas Vidas Poškus ne pirmą kartą gręžiasi į Lietuvos istoriją. Tarp jo publikacijų galima būtų paminėti straipsnį „Tarp mirties ir saviraiškos. 1944–1953 metų ginkluoto pasipriešinimo dalyvių meninė kūryba“ (Krantai, 2010, Nr. 1, http://kranturedakcija.lt/app/webroot/files/Kr-2010-1-70-79-Poskus.pdf), kuris atmintyje iškilo iškart prieš užlipant į antrąjį aukštą apžiūrėjus Giedriaus Paulausko parodą „Laisvės kariai: partizanų uniformų atkūrimas“. Tikrai įdomus vienu metu vykstančių dviejų parodų dialogas, skirtingais keliais ir priemonėmis nukeliantis į dramatiškus, sudėtingus pokario dešimtmečius su jų pogrindine ir fasadine kultūromis.

 

„Revizija“ sukuria dalykišką, argumentuotą ir tikriausiai kiek subjektyvią šio laikotarpio dailės studijų viziją. Kitaip nei prieš tris dešimtmečius surengtoje parodoje, dėmesys kreipiamas į visus studijų aspektus, atskleidžiant ne tik ideologinį diktatą, bet ir kūrybingus individualius ieškojimus, kurių nepajėgė užgožti unifikuoto „socialistinio savo turiniu ir nacionalinio savo forma“ meno schemos.

 

Dauguma tuometinių jaunuolių, atvykusių į Vilnių iš įvairiausių Lietuvos ir kitų Sovietų Sąjungos vietų – jau amžinybėje. Bet jie – akademinio dailės gyvenimo pirmeiviai, kūrę lietuviškos dailės mokyklos tapatybę ir tradicijas. Įdomūs ekspozicijos pradžioje rodomi kūriniai, dokumentuojantys patį mokymo procesą – tarp jų ir dvidešimt dvejų metų Jurijaus Medvedevo (1926–2002) „Kompozicija su dviem figūromis ir skulptūriniu biustu“ (Ivanove gimęs tapytojas Lietuvos dailės institutą baigė 1952-aisiais, mokėsi pas Antaną Gudaitį, po to išvyko į Kostromą ir čia dėstė iki 1989 metų – iš pradžių dailės mokykloje, paskiau Nikolajaus Nekrasovo universitete). Antanas Kmieliauskas (1932–2019), būdamas dvidešimt ketverių, realistiškai užfiksavo „Tapytojų studiją“ – drobės kompozicija pastebimai gyvesnė nei to laiko dailės ugdymo procesą dokumentavusios režisuotos fotografijos.

 

„Etiudų ir peizažų“ skyrius nukelia į gamtą ir atviras erdves. Tarp čia eksponuojamų kūrinių – ir dvidešimt septynerių sulaukusio Augustino Savicko (1919–2012) nutapytas etiudas. Kai kurie šiame skyriuje eksponuoti darbai, ko gero, labiau tiktų paskutinėje, didžiojoje salėje rodomų teminių paveikslų grupėje „Darbai ir žygdarbiai“ – tarp jų ir „Kolūkio laukuose“, ir „Svečiuose pas Žmejauską“, kur vaizduojamas socialistinio darbo didvyris (akivaizdu, kad LIMIS sistemą tvarko jaunosios kartos specialistas – čia jis vadinamas „herojumi“) Pranas Žmejauskas, užfiksuotas ne tik Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomame Henriko Rudzinsko (1909–1996) skulptūriniame portrete, bet ir 1947-ųjų kino žurnale „Tarybų Lietuva Nr. 37“ http://www.e-kinas.lt/objektas/kinas/0078/soviet-lithuania-no-37.

 

Šioje dalyje eksponuojama Gražinos Konstancijos Remeikaitės (g. 1934) skambių, dekoratyvių spalvų, raiškios faktūros kompozicija (1959) primena šios menininkės kūrybinio kelio pradžią – po keliolikos metų Augusto Strindbergo ir Juozo Miltinio „Mirties šokyje“ (1973) prasidės ilgalaikė jos, kaip teatro ir kino dailininkės, karjera.

 

Antroje dalyje „Portretai ir aktai“ – nemažai studijinių darbų, rodančių to laikotarpio požiūrį į tapybą, kurios privalomas segmentas – akademinis piešinys, kruopščios natūros studijos. Norisi stabtelti prie Mildos Mildažytės (g. 1937) nutapytų moterų, kur laisvi tapybiniai sluoksniai beveik nugali piešinį, savarankiškai kuria ne tik kūno, bet ir jo aplinkos formas. Tačiau labiausiai įsimena keli portretai, tarp jų – Petro Stausko (1919–2003) ir Romualdo Kuncos (1935–2011) nutapytos mergaitės, kurias skiria beveik dešimt metų, bet sieja jautrus žvilgsnis į pozuotojas ir individualus, neschemiškas tapybinis braižas. Lyriška nuotaika persmelkta tuomet trečiakursio Vitolio Trušio (1936–2018) nutapyta „Sėdinti moteris“ (1959) – ją kuria pilkšvai violetinis koloritas ir permatomi potėpiai. Ikonografiniu požiūriu įdomus Igorio Piekuro (1935–2006) nutapytas kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno portretas (1959) – tuometinio dvidešimtketurmečio diplominis darbas.

 

Raudonomis raidėmis užrašytų „Darbų ir žygdarbių“ grupė atspindi žinomiausių XX a. II pusės Lietuvos tapytojų kūrybinio kelio pradžią ir reikšmingas transformacijas, nulemtas politinių ir kultūrinių permainų. Dydžiu ir šio laikotarpio ideologizuotos oficialiosios dailės tipiškumu išsiskiria Vlado Karatajaus (1925–2014) diplominis darbas „Generolas Ivanas Černiachovskis Vilniuje 1944 m.“ Dvidešimt septynerių metų tapytojui vadovavo Vincas Dilka (1912–1997), Stasio Ušinsko mokinys, 1937–1939 m. studijavęs tapybą Karališkojoje dailės akademijoje ir medžio raižybą Šv. Jokūbo mokykloje Romoje. Jo paveikslas „Kolūkio steigiamasis susirinkimas“ (1950) tapo ryškiausiu Lietuvos sovietinės dailės eksponatu. (Beje, vieną semestrą Dilka dėstė piešimą ir mūsų, būsimųjų dailėtyrininkų, kursui). Karatajaus paveikslo herojus vyresnės kartos vilniečiams primena dabartinės Vinco Kudirkos aikštės centre stovėjusią jauniausiu sovietinės armijos generolu vadinamo „Vilniaus išvaduotojo“ skulptūrą, ženklinusią jo kapą ir 1993-aisiais kartu su palaikais išgabentą į Rusiją.

 

Jono Švažo diplominis darbas „Veršiukų ferma kolūkyje“ (1953) buvo apgintas praėjus porai mėnesių nuo Josifo Stalino mirties. Realistiškas paveikslas dokumentuoja džiugų kolūkio gyvenimą, tačiau išvengia deklaratyvumo, o šviesios, giedros spalvos, gana laisva tapyba skatina galvoti apie tolesnius tapytojo koloristinius ieškojimus.

 

Šioje salėje eksponuojamas ir Vincento Gečo diplominis darbas „Iš marių sugrįžus“ (1957, tapytojui taip pat vadovavo Vincas Dilka). Lyginant su priešais kabančia schemiška Černiachovskio ir Vilniaus apylinkių gyventojų susitikimo mistifikacija, šis kūrinys – sukurtas po kelerių metų – skiriasi ir tema, ir komponavimo drąsa, ir tapybine faktūra. Greta – ir etiudas diplominio darbo tema „Žvejai išplaukia į jūrą“. Žvejų, jūros motyvai skatina prisiminti ir vieną ryškiausių sovietinio laikotarpio baletų – Juzeliūno „Ant marių kranto“ (1953), kurį pastatė Vytautas Grivickas, tik paveiksluose žvejų gyvenimo tikrovė jau netekusi ideologinių ornamentų, įdomu stebėti tapytojo požiūrio ir braižo genezę – dešinėje diplominio paveikslo pusėje pavaizduota žvejus pasitinkanti moteris savo tvirta stovėsena akivaizdžiai primena netrukus sukurto ir plačiai žinomo Gečo kūrinio „Kolūkio turguje“ (1959) heroję.

 

Užmoju ir standartiniu monumentalumu išsiskiria Bronislovo Gobio diplominis darbas „Geležinkelininkai“ (1958; vadovė – Irena Trečiokaitė-Žebenkienė (1909–1985), tapytoja monumentalistė, taip pat dėsčiusi piešimą dailėtyrininkams, atrodo, pirmame kurse) – šio menininko pėdsakai vėlesnėje Lietuvos dailėje neryškūs; nors jis dėstė M.K. Čiurlionio menų mokykloje, meniniame gyvenime reiškėsi menkai, nėra jo pavardės ir paskutiniame „Lietuvos dailininkų žodyno“ tome.

 

Į tris sąlygines dalis suskirstyti eksponatai kai kada veržiasi iš parodos koncepcijos rėmų. Tarp tokių – tarp „Darbų ir žygdarbių“ sunkiai pritampanti Alfredo Šimkaus (1935–2006) „Baleto pamoka“ (1957). Paveikslas, kuris galėtų atsirasti ir „7 meno dienose“ publikuojamuose „Šokio dienoraščiuose“, ne tik patrauklus spalvine ir faktūrine raiška, bet įdomus ir ikonografiniu požiūriu, nes tai vienas pirmųjų neformalių šokio kasdienybės meninių fiksavimų.

 

Paskutinėje dalyje nelabai dera ir Vinco Kisarausko (1934–1988) „Iš turgaus“ (1957), ir Leonardo Tuleikio (1939–2014) „Peizažas su karvėmis“ (1959), kur tema tėra pretekstas reikštis atšilimo laikotarpio nulemtoms tapybinėms laisvėms; Kisarausko drobės tolimasis planas su ritmiškomis, beveik abstrahuotomis įvairiaspalvių namukų grupėmis skatina galvoti apie analitiškuosius, konstruktyviuosius vėlesnės jo kūrybos bruožus.

 

Vido Poškaus „Revizija“ gerokai papildo XX a. 5–6-ojo dešimtmečių dailės suvokimą, kurį šiuo metu formuoja nedidelis šio laikotarpio pjūvis nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje. Ypač įdomu stebint paveikslus įsivaizduoti didžiųjų XX a. II pusės Lietuvos menininkų jaunystę, aiškiau suvokti jų kūrybos trajektorijas. Nesunkiai iškyla dar viena vizija – „Revizija II“, pristatanti XX a. 7-ojo, 8-ojo, 9-ojo dešimtmečių Lietuvos dailės instituto absolventų kūrybą (didelio susidomėjimo sulaukia studentiškas Šarūno Saukos paveikslas „Dailės istorijos paskaita“, VDA Muziejaus deponuotas Dailės istorijos ir teorijos katedrai). Šioje „Revizijoje“ rodomi šešerių studijų metų darbai, sukurti tos pačios amžiaus grupės menininkų; vis dėlto kūrinius įvardijančiose etiketėse galėtų būti nurodytos dailininkų gyvenimo datos – matant jas, parašytas juodu ant balto, su pokario kūrėjais greičiau galėtų susitapatinti dabartiniai paskutinio kurso bakalaurai ir magistrantai – jų XXI a. bendraamžiai.

 

Parodos ekspozicija dėl paskelbto karantino laikinai neprieinama.

V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.