7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Monumentas freskai

Angelinos Banytės paroda „Monumentalumas tyloje“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Dalia Aleksandravičiūtė
Nr. 5 (1326), 2020-02-07
Dailė
Angelina Banytė, „Jūros dugnas“. 1975–1976 m.
Angelina Banytė, „Jūros dugnas“. 1975–1976 m.

Klaipėdietės monumentalistės Angelinos Banytės 70-mečio proga Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) surengta paroda „Monumentalumas tyloje“ (kuratorė Neringa Poškutė-Jukumienė) amžininkams leido prisiminti jos darbus, kitiems lankytojams – iš arčiau susipažinti su šia autore. Nors pagrindinis kūrybos etapas išsiskleidė sovietmečiu, menininkė kuria iki šiol, tik su mažesniu užmoju, daugiausia privačioms erdvėms. Individualūs ir kolektyviniai autorės sieninės tapybos darbai šiandien galėtų užpildyti daugiau kaip 1000 m² sienos plotą. Menininkė viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo derinti klasikines freskos-sgrafito technikas: tapė ant šlapio tinko, skutinėjo trimis sluoksniais tinkuotas sienas. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, monumentalus yra ne tik Banytės kūrybinis palikimas, bet ir pats kūrinių atlikimas. 

 

Freskos į parodą atkeliavo realių darbų mastelį atkartojančių skaitmeninių atspaudų ant audinio pavidalu, primenančiu erdvinę tekstilę. Nors kūriniuose nestinga dekoratyvumo ir apibendrinimų, svarbiausias išlieka figūratyvumo dėmuo. Vaizdo kūrimas per liniją ir kontūrą pabrėžia linearizmo įtaką menininkės braižui. Geometrinė formos prigimtis, būdinga Paulio Cézanne’o kūrybai, šioje ekspozicijoje atsiskleidžia visa savo esme. Kūrinių vaizdas graduojamas jį skaidant skirtingomis spalvomis. Piešinio formų modeliavimas primena ankstyvąsias modernizmo rūšis: kubizmo stilistiką, ekspresionizmo estetiką. Freskų žanras svyruoja tarp peizažinės tapybos ir natiurmorto: gyvūnų ir augalų pasaulis, jungiamas su daiktų vaizdais, turi ekspresyvumo, simultaniškumo.

 

Banytė atsiskleidžia kaip įtaigi kūrinių siužeto modeliuotoja. Pavyzdžiui, freską „Gamtos dovanos“ (1978) autorė kuria pagal crescendo dinamiką: pradėdama statiška, pastoraline įžanga – natiurmortu su vynuogėmis, vaisių vaza ir graikiška amfora, – ji didina įtampą į sceną įvesdama paukščių, plėšriųjų žinduolių figūras. Freskos kulminaciją priartina skalikų epizodas, o finalinėje scenoje – žąsies sugavimas ir briedžio medžioklė. Kūrinio atomazga paremta chiazminiu kompozicijos modeliu: paskutinė idiliška natiurmorto scena atliepia pastoralinę piešinio premisą. Tokiu būdu freska nužymima antikiniais Aristotelio dramos kūrimo štrichais: veiksmo intriga, kulminacija ir netikėta pabaiga.

 

Nors parodos pavadinimas „Monumentalumas tyloje“ pagal vieną iš Banytės kūrinių nuteikia tylai ir įsiklausymui, vaizduotė nuščiūva didingumo akivaizdoje, išvydus darbus įspūdis keičiasi – čia daug dinamikos, reprezentatyvumo. Kūrinių plastinė sandara jungiama su ritmingai besikeičiančiomis neoplasticistų pamėgtomis geltonos, mėlynos, raudonos spalvų plotais bei neutraliais pilkos, baltos, juodos tonais. Freskose „Gamtos dovanos“ (1978) ir „Jūros dugnas“ (1975–1976) atsispindi tapybinis autorės talentas. Pastarasis kūrinys, išskaidytas ant pirmos ir paskutinės galerijos sienų, įrėmina „Gamtos dovanų“ kompoziciją ir pačią ekspoziciją, komunikuodamas gamtosauginę ir paveldosauginę parodos žinias.

 

Šių dienų pasaulyje, kai Australijoje gyvūnai naikinami nepažabojamų liepsnų, ataidi praėjusio dešimtmečio Kuršių nerijos gaisras, jis girdisi kinematografinėse „Rūgštaus miško“ ar „Sengirės“ juostose. Prie nebylaus pagalbos šauksmo monumentalia tyla prisideda Banytės kūriniai, kuriuose gyvūnai ir augalai reikalauja būti (iš)saugoti. Ši mintis atliepia ir freskos padėtį, kurią, lyg monumentą, reikia saugoti, prireikus – atkurti. Parodos pavadinimas „Monumentalumas tyloje“ kelia ir monumentaliosios tapybos išlikimo klausimą. Daugelį Banytės darbų, sukurtų visuomeninės paskirties pastatų interjerams, reikia restauruoti. Parodos kuratorė Neringa Poškutė-Jukumienė, atlikusi paveldosauginį tyrimą, atskleidė skaudžią freskos padėtį. Šios rūšies dailė ypač jautri laiko ir aplinkos poveikiui, kuris, nevaldomas ar tiesiog abejingai užmirštas tarsi degantys miškai, gali negrįžtamai paveikti kultūros paveldo ekosistemą.

 

Paroda veikia iki vasario 8 d.

Angelina Banytė, „Jūros dugnas“. 1975–1976 m.
Angelina Banytė, „Jūros dugnas“. 1975–1976 m.
Angelina Banytė, „Gamtos dovanos“. 1978 m.
Angelina Banytė, „Gamtos dovanos“. 1978 m.
Angelina Banytė, „Jūros dugnas“. 1975–1976 m.
Angelina Banytė, „Jūros dugnas“. 1975–1976 m.