Jangsteriai ir makalaurai

Pastarąjį dešimtmetį įpratome kasmet sulaukti konkursinės Jaunojo tapytojo prizo parodos. Neabejotinai šis tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus sumanymas, sėkmingai įgyvendinamas ir plėtojamas dailėtyrininkės Julijos Dailidėnaitės, iki šiol yra vis dar reikšmingas. Viena vertus, tai išties puiki galimybė pamatyti dabarties jaunuomenės kūrybos panoramą, išryškinančią dominuojančias tapybos kryptis. Vien prisiminę keletą šiandien ryškesnių mūsų šalies tapytojų, JTP pagrindinio prizo laimėtojų pavardes – Andrius Zakarauskas, Jolanta Kyzikaitė, Jonas Jurcikas, Rosanda Sorakaitė, Monika Plentauskaitė – pasidžiaugsime šių dienų kūrybinių strategijų įvairove, pradedant neoekspresionizmu ar naujuoju popmenu ir baigiant foto- ar alternatyviuoju realizmu.

Kita vertus, 2009 m. susiformavusi ambicinga privati iniciatyva per dešimt metų tapo žinoma ir laukiama Baltijos šalyse: renginyje ne tik pasirodo Latvijos, Lietuvos, Estijos jaunieji 18–30 metų amžiaus kūrėjai, turintys ar beįgyjantys meninį išsilavinimą, bet ir sistemingai plečiasi meno rinka, įtraukdama naujus potencialius interesantus – kolekcininkus, meno galerijų atstovus, dailės kritikus ir parodų kuratorius. Tai liudija iškalbinga XI JTP statistika.

Šiemet VDA „Titaniko“ 2 a. salėje matome dvidešimties autorių konkursinių kūrinių kolekciją, kurią iš 72 pretendentų darbų atrinko garbinga komisija: kuratorius, rezidencijų centro „SomoS“ Berlyne steigėjas ir vadovas Paulus Fugersas; Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas; meno kolekcininkas, „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondų įkūrėjas ir valdytojas Vilius Kavaliauskas; žymi Estijos tapytoja hiperrealistė Maarit Murka; meno kritikė ir kuratorė iš Latvijos Šelda Pukite. Pagrindinis 5 000 Eur vertės prizas, kurį sudaro dviejų mėnesių rezidencija „SomoS“ meno centre Berlyne, piniginis prizas bei galimybė surengti personalinę parodą Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje, atiteko latvei Sandrai Strelei. Be to, jos kūrinys papildys LDM Nacionalinės dailės galerijos tapybos fondus. Galerija „The Rooster“ projekto finalininkei Eglei Norkutei skyrė paskatinamąją premiją „The Rooster Open“, kuri menininkei suteikė galimybę dirbti su galerija rengiant personalinę parodą. Kūrybinė agentūra „Autoriai“ latviui Arnoldsui Andersonui skyrė „Special mention“ prizą, kurio vertė – 750 Eur.

Nesiimsiu diskutuoti apie šiuolaikinės tapybos krizes ir perspektyvas, juolab kad XI JTP proga parengtame internetiniame leidinyje greta 20 autorių konkursinių kūrinių katalogo ir interviu su Sandra Strele pateikta išsami 2011–2018 m. rašytų lietuvių, latvių, estų tapytojų, dailėtyrininkų ir dailės kuratorių teorinių įžvalgų retrospektyva (https://www.yumpu.com/en/document/read/62913844/xi-ypp-book), kur publikuojami Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, Danutės Gambickaitės, Jurgitos Juospaitytės-Bitinienės, Julijos Dailidėnaitės, Gerdos Paliušytės, Edgaro Gerasimovičiaus, Aistės Marijos Grajauskaitės, Andriaus Zakarausko, Justinos Augustytės ir kitų tekstai. Tiesiog trumpai aptarsiu XI JTP parodą, kurios kokybė šįkart, mano manymu, kelia daug klausimų. Tiesa, garbingos komisijos vertinimo nekvestionuosiu – Sandros Strelės tapybos darbas „Nostalgija“ (2019, drobė, mišri technika, 200 x 405 cm), manau, tikrai vertas pagrindinio prizo.

Vis dėlto norėtųsi žinoti bendrąsias kasmet vis kitos komisijos vertinimo pozicijas. Suprantu, kad jos neišvengiamai kinta ir bendrų vertinimo kriterijų turbūt ir nereikia ieškoti – juk kasmet naujų ar iš naujo prisistatančių jaunųjų kūrėjų požiūriai ir vertybinės nuostatos gali kardinaliai skirtis. Ką renkame ir norime kitiems parodyti – dominuojančias tapybos kryptis ar tapybos formų, gal priemonių įvairovę, tam tikrus raidos dėsningumus ar skaitmeninės aplinkos suponuotas skirtybes? Vienas iš JTP tikslų – „pristatyti savo šalies tapatybę, meno mokyklų praktikas ir asmeninį kūrybos potencialą“. Neabejotinai asmeninį kūrybos potencialą pristato visi 2019 m. JTP konkurso dalyviai, na, o kalbėti apie šalių ir tapybos mokyklų praktikas man kebliau, kadangi šįmet iš 72 pretendentų 55 atstovauja Lietuvai, 10 – Latvijai, 7 – Estijai (finalininkų parodoje dalyvauja 12 lietuvių, 6 latvių, 2 estų autoriai). Be abejo, galiu daryti tik trumparegiškus, išankstinius stereotipus patvirtinančius apibendrinimus: lietuvių jaunieji kūrėjai vis dar jausmingesni, latvių – dekoratyvesni, estų – racionalesni. Manyčiau, didesnė projekto sklaida Latvijoje ir Estijoje padidintų galimybes labiau atliepti renginio tikslus ir kelti tapatybės ar meno mokyklų klausimus.

Kita vertus, akivaizdi XI JTP tendencija, kurią tik patvirtina eksponuojami kūriniai, – vis dažniau sąmoningai atsisakoma „grynosios tapybos“, tad tapymo įvairių spalvų dažais procesą keičia ready-made inkorporavimas ar vaizdų programavimas ir kompiuterinė grafika. Tikėčiausi detalesnio JTP rengėjų ir vertinimo komisijos nuostatų paaiškinimo, nes tapybos ribos tiek praplečiamos, kad visa, kas turi spalvą, jau pradedama įvardyti tapyba. Mano manymu, studijuojant konkrečią specialybę, norom nenorom yra formuojamas tam tikras profesinis pasaulio matymas ir mąstymas, t.y. perprantamos konkrečios disciplinos (tapybos, skulptūros, grafikos etc.) kūrybos galimybės. Todėl ir skiriasi VDA tapybos ar monumentaliosios tapybos katedrų studentų darbai. Be to, daugėja tapančių dizainerių, architektų, animatorių ir kt. Suprantama, šiandien nėra svarbus specialybės klausimas, tiesiog niveliuojant tapybos ribas daugėja tuščio, beprasmio eksperimentavimo, trūksta konceptualių tapybos sprendimų.

Nesu prieš naujas tapybos technikas ir priemones, tik noriu aiškiau artikuliuotų apibrėžimų, kurie padėtų susigaudyti, kas konkrečiais metais atitinkamoje konkursinėje parodoje akcentuojama, juk, sutikite, savaiminė įvairovė nereiškia įprasminto vertumo. Na, bendrą padėtį šiek tiek paaiškina šių metų renginį pristatančiuose spaudos pranešimuose cituojami JTP iniciatoriaus Vilmanto Marcinkevičiaus žodžiai: „Jaunieji Baltijos šalių kūrėjai tapybos priemonėmis žengia įvairiausiais keliais, tačiau matome, kad atsigręžiama į figūratyvą, žmogaus būsenas ir išgyvenimus, žmogų supančią aplinką ir situacijas, animacijos ir kompiuterinių žaidimų atėjimą į tapybą, koduojamos meno istorijos pavyzdžių citatos. Tai labai pozityvūs ženklai tapybos ateičiai.“

Iš dalies tai matome šiųmetėje ekspozicijoje, kurioje yra pakankamai erdvės kiekvienam darbui. Tačiau visuma labai fragmentuota – idealu būtų eksponuoti visus penkis (ne tik konkursui paties autoriaus pasiūlytą variantą) to paties menininko darbus ir sumanymo tekstą. Kompensuodami šį tarpinės, ribinės tapybos situacijos būvį, apžvelkime XI JTP dalyvių paraiškas internete (http://www.ypp.lt/2019/), juolab kad jas yra pateikę ir kai kurie Lietuvos dailininkų sąjungos nariai (Rūta Matulevičiūtė, Adelė Liepa Kaunaitė, Goda Lukaitė, Mantas Daujotas, Eglė Norkutė, Paulius Šliaupa), „Vartų“ (Dominykas Sidorovas, Adelė Pukelytė), „The Rooster“ (Raminta Blaževičiūtė) galerijų autoriai.

Visada įdomu išsirinkti savo dešimtuką (savuoju reitingu ir ironiškais, kartais ciniškais pastebėjimais apie savo kolegas pasidalino jaunasis tapytojas Kazimieras Brazdžiūnas: http://literaturairmenas.lt/daile/kazimieras-brazdziunas-poziurio-taskas-iv). Vis dėlto norėčiau stabtelti prie bendro pobūdžio pastabų ir lietuvių autorių, kurių yra daugiau ir juos labiau žinome, kūrybos prisistatymo.

Apskritai vertinti tapybos darbus vien iš skaitmeninio atvaizdo, jei nesi jų matęs realybėje, yra keblu (įdomu, kaip šį klausimą sprendė komisijos nariai), na, kompiuterinė grafika čia visais parametrais „išloš“. Kita vertus, matyti, kad jaunieji nesugeba išsirinkti iš penkių kūrinių to vienintelio, kuris galėtų geriausiai reprezentuoti jų galimybes (kai kuriais atvejais akivaizdžiai kyšo mokytojų įtaka). Pažiūrėjus daugiau to paties autoriaus darbų internete, ypač asmeniniuose kūrybos pristatymuose ir socialiniuose tinkluose, matyti, jog turbūt tik trečdalis jaunųjų kūrėjų dirba nuosekliai – turi išgrynintą stilistinį braižą ir tendencingai puoselėjamą jo estetiką. Kitur daug naivumo, atgrasančio primityvumo, nepagrįstų kūrybos kraštutinumų, atsitiktinumų, siužeto susmulkėjimo. Galiu visus vadinti „jangsteriais“ (angl. youngster – jaunuolis, paauglys) ir teisinti užsitęsusia vaikyste, tačiau tai jau ne vidinės laisvės, o brandos ir atsakomybės reikalas, iš dalies mūsų visų išgirtų ir pergirtų vaikų problema.

Tačiau daugiausia neprofesionalumo, kai kur net infantilaus įžūlumo – kūrybinių biografijų ir teikiamo darbo sumanymo aprašymuose. Atradau net paminėtą „makalauro“ studijų pakopą, kuri aptartos makalynės požiūriu atrodo visai ne atsitiktinė korektūros klaida, o sąmoningai sukurta ironiška metafora. Jaunųjų menininkų tekstuose pastebimas autorių pasitikėjimas savimi ir tikėjimas pasąmonės srauto galia. Tačiau šią manipuliavimo menamais dalykais propagandą suvokiu kaip elementarią viešųjų ryšių problemą, nežinojimą ir nemokėjimą tinkamai save pristatyti. Pasinaudojusi copy–paste funkcija iš kelių sudėliojau vieną labai charakteringą tekstą, gal kam kitąmet pravers:

Simboliškai dvi sesutės, kurios per kalnelį nesusieina – tai akys. Kiekvieno žiūrovo žvilgsnis. (...) Te tobulėja technologijos, ko šiandien nesuprantame rytoj perprantame! / Racionalus protas diktuoja prasmę, naratyvą ryšius tarp objektų, man įdomiau kuomet žmogaus kūnas, širdis, viduriai reaguoja į meno kūrinį. / Žmogus „siurbia“ viską į save, versdamas tai savo dalimi. Saulė, dangus, jūra – viskas nuspalvinama žmogiškumu. Apmėčius visa savomis šiukšlėmis ilgai rausiamės ieškodami kas gi slypi po jomis. / Mąstau apie save kaip gamtos kūrinį, moterį, kūrėją, savąją estetišką prigimtį. / Todėl perteikiu savo jausmus pačioje tyriausioje to formoje – kūryboje. / (...) paveikslas gimsta man kaip pasakojimas. Pasakojimas, kuris kalba man. Pasakojimas, kuris paaiškina man kažką apie mane patį arba išorinį pasaulį. Pasakojimas, kuris gali būti interpretuojamas kitų, savaip.

Paroda veikia iki gruodžio 7 d.