Dailė
Šiaulių „Laiptų galerijoje“ atidaryta vilnietės tapytojos Jūratės Mykolaitytės kūrinių paroda šioje galerijoje – ne pirmoji. Dailininkė ne kartą čia eksponavo kūrinius ir viena, ir su tapytojais Algirdu Petruliu (1915–2010) bei Klaudijumi Petruliu (1951–2014). Ir nors meninio stiliaus prasme šie trys menininkai buvo labai skirtingi, jie sudarė savotišką kūrybinę bendraminčių sąjungą. Dabar Mykolaitytė savo tapybos drobes eksponuoja viena. Ir kaskart jos paroda tampa įsimintinu įvykiu.
Kodėl? Priežastis ta, jog šiuolaikinėje lietuvių tapyboje Jūratės Mykolaitytės kūryba stovi tarsi nuošalyje nuo tradicinių ar naujų meno judėjimų bei madų. Nūdienos Lietuvos dailės kontekste šios autorės tapyba nutolusi nuo koloristinės lietuvių tapybos tradicijos, nors jos dėstytojai Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), kurį dailininkė baigė 1978 m., buvo Jonas Švažas, Vincentas Gečas – šios mokyklos atstovai. Mykolaitytei „ne pakeliui“ ir su dabartinės abstrakčiosios tapybos puoselėtojais (pvz., Dalia Kasčiūnaite, Rūta Katiliūte). „Nepritampa“ jos tapyba ir prie amžininkų, kurie 8-ajame dešimtmetyje pasuko pasaulio deheroizavimo linkme (Mindaugas Skudutis, Ričardas Filistovičius, Bronius Gražys, Raimundas Sližys). O juo labiau jos kūrybos nesusiesi su naujojo meno pirmeiviais, kurie „po tapybos“ imasi performansų, instaliacijų, videomeno ar konceptualiosios raiškos.
Taigi Mykolaitytės kūryba šiuolaikinėje lietuvių tapyboje analogų tarsi ir neturi. Ji, kaip ir tapytojas Šarūnas Sauka, yra „miesto kultūros vaikas“, užaugęs ir susiformavęs intelektualios inteligentijos terpėje. Gal todėl dailininkės paveiksluose toks tvirtas literatūrinis „pamušalas“, taip svarbūs kūrinių pavadinimai, neretai atsirandantys pirmiau nei paveikslo eskizas (o ir eskizas dažnai yra verbalizuojamas). Literatūriškumas lietuviškos tapybos kontekste buvo ir yra suvokiamas kaip viena didžiausių blogybių, o Mykolaitytės kūryboje prilygsta atpažinimo džiaugsmui. Tiesa, atpažįstame ne tik realius motyvus, bet ir savo vizijas, sapnus, regėjimus, svajones... Nepaprastai erdvi Mykolaitytės meninė vaizduotė žiūrovams teikia ne tik estetinį malonumą, bet ir erdvės apmąstymams. Būdama atidi vizionierė, savo kūryboje ji sąmoningai pasitelkia fikcinį pasakojimą.
Išsiskiria Mykolaitytės tapyba ir savitu požiūriu į objektą bei jo interpretaciją. Dailininkės paveiksluose dominuoja siurrealistiškai perkurtas, intelektu ir intuicija pagrįstas literatūrinis pasakojimas, virstantis „kita realybe“, detalus piešinys, plonasluoksnė tapymo maniera, monochrominis koloritas, kur svarbiau už spalvą yra šviesos ir šešėlių santykiai.
Pagrindinis jos paveikslų „herojus“ – miestas. Tai akivaizdu. Tačiau tai fantastinis miestas, kuriame šmėsteli ne tik gimtojo Vilniaus motyvai, bet ir praeitin nugrimzdę, išnykę statiniai, virstantys vizijomis. Ir kaskart šis „herojus“ naujai interpretuojamas, suteikiant jam asmeninių išgyvenimų atspalvių. Meistriškai tapoma tikrovė, sukeičiant daiktų ypatybes, realius vaizdus gretinant su iliuziniais, pagimdo „kitą realybę“, pagrįstą intelektu ir intuicija. Čia keistai susipina ir regimajame pasaulyje, ir ten, už jo ribų egzistuojantys vaizdiniai (architektūra ir sapnai, tikri daiktai ir teatrališka misterija, apokalipsinės vizijos ir jaukūs interjero kampeliai). Mykolaitytės miestas greičiau primena Pompėjos griuvėsius ar laivų-vaiduoklių kapines: fantasmagoriški statiniai tąsūs tarsi ištirpęs vaškas, o tarp jų įsiterpę netikėtų proporcijų peizažo ir natiurmorto elementai prilygsta architektūriniams motyvams. Drobėse tvyro postcivilizacinė nuojauta. Tačiau šie iliuzijų miesto vaizdiniai nėra baugūs, o kažkodėl labai jaukūs ir gražūs, nes, ko gero, ir Paskutinio teismo diena bus įspūdingai graži.
Pastaruoju metu Mykolaitytės tapyboje itin aktualus plokštumos ir erdvės santykis. Regis, dvimatėje drobėje dailininkei darosi pernelyg ankšta – ji nevengia „išeiti“ už paveikslo ribų, dėlioja kompozicijas iš keleto drobių ir pan. Keičiant paveikslo formatą, sukuriamas savarankiškas kinetinis tapybos objektas, kurio besikeičiantis vaizdas kaskart įgyja naujų interpretacijų.
Vis dažniau jos drobėse atsiranda ir peizažo užuominų. Tačiau dailininkės „nekamuoja“ nostalgija lietuviškam kaimui, kas būdinga daugeliui lietuvių tapytojų. Gamtai, jos paslaptingam, o neretai ir baugiam grožiui tapytoja tikrai nėra abejinga, tačiau dailininkė netapo tradicinio peizažo, nesilaiko šio klasikinio žanro taisyklių. Ji ir vėl „sumaišo kortas“ – keičia daiktų, pastatų ir gamtovaizdžių proporcijas, planus, perspektyvas. Šia prasme žanrų ir praeities stilių jungtys, jų citatos, kaip būdingas postmodernizmo bruožas, Mykolaitytės kūrybai nėra svetima. Apskritai baroko ir manierizmo epochos užuominų dailininkės kūryboje yra ir daugiau – nefunkcionalios pastatų konstrukcijos, figūros ir vazos, puošiančios fontanus, banguojančios namų sienos, keisti paminklai aikštėse ir t.t. Šia praeities kultūrų citavimo prasme Mykolaitytė yra tipiška XX a. pabaigos menininkė. Ir nors postmodernizmo epocha dailėje tarsi baigėsi, pasak Umberto Eco, „kiekvienas amžius turi savo postmodernizmą“.
Paroda veikia iki lapkričio 14 d.
