Butaforinės atmosferos įtaiga

Mano manymu, Marija Šnipaitė yra viena talentingiausių pastarojo dešimtmečio jaunųjų skulptorių. Jos kūrybos kelias atrodo labai kryptingas: mokslai Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, po to – skulptūros bakalauro ir magistro studijos VDA, stažuotė Štutgarto menų akademijoje Vokietijoje. Nuo 2011 m. M. Šnipaitė dalyvauja parodose, yra surengusi ne vieną įsimintiną ekspoziciją LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“, Kauno galerijoje „POST“, galerijoje AV17, su kuria iki šiol nuolat bendradarbiauja.

Gretindama anksčiau rodytas M. Šnipaitės instaliacijas su šiuo metu galerijoje „Artifex“ veikiančia personaline menininkės ekspozicija, bandau ieškoti esminių panašumų ir skirtumų. Manau, jos kūryba išsiskiria ypatingu estetiniu jautrumu ir komponavimo intelektualumu. Man tai labai stiprus ir autentiškas moters skulptorės „balsas“, nepaisant artimos menininkę supančios įtakingų vyrų aplinkos (tėvas – skulptorius Mindaugas Šnipas, vyras – tapytojas Linas Jusionis). Suprantama, gretutinių požiūrių sankirtos menininkams būnant ar gyvenant kartu čia neišvengiamos, tačiau M. Šnipaitė man yra tikra šiuolaikinio meno grynuolė, randanti labai savitą meninės išraiškos būdą.

Prisimindama anksčiau sukurtus M. Šnipaitės skulptūros objektus ir instaliacijas, šiandien sau aptinku gerokai artimesnius (netgi tų pačių kūrinių) prasminius akcentus. Dabar man jos kūryba tarsi aiškesnė ir suprantamesnė, nors nė kiek ne mažiau konceptuali. Ankstesnius skulptorės kūrinius suvokdavau labiau kaip abstrakčių kategorijų apmąstymus, o šiandieniai autorės darbai daug geriau atliepia mano pojūčius. Tad stebėdama menininkės sukurtus objektus ir instaliacijas nebesprendžiu galvosūkių, tiesiog vėl atrandu save. Sakyčiau, užslaptinto kodavimo logiką užvaldo jausminės metaforos.

Pavyzdžiui, LNOBT kasų hole šiuo metu eksponuojama M. Šnipaitės instaliacija „Lūkuriuojant“, kuri yra galerijos AV17 projekto „Apsilankymai“ dalis (spalio 16 – lapkričio 6 d. vienuolikoje įvairiausių Vilniaus miesto erdvių ir pastatų veikia šiuolaikinės skulptūros, objekto ir instaliacijos parodos). Šis daugiakalbis kūrinys, susidedantis iš įvairiausių elementų (melsvu, pačios autorės dažytu audeklu dekoruota kėdė; dvilapė-dvisparnė palmė; žiūronas-garsiakalbis; tikros druskos blokai ir bronzinės šuns pėdutės; balta lyg žydru dangaus lopu pagražinta gipsinė lėkštė), suvokiamas kaip scenovaizdis. Šiame skulptorės naujai režisuotame peizaže, kurį pratęsia vaizdas pro vitrininius langus, pasklinda kiek anksčiau matyti „veikėjai“, tarsi žaidžiantys savotiškas partijas juodų plytelių grindų tinklelyje.

Kita vertus, autorei svarbios ribinės būsenos, kai išgyvenama tam tikra nesvarumo būklė, kai tai, kas buvo ir dar bus, yra dabar. Menininkė sąmoningai kuria butaforinę atmosferą, tarsi „lipdo“ erdvę tarp jos pačios nužymėtų atspirties punktyrų. Taip sapnišką „lūkuriavimo“ vietą keičia „snūdo“ būvis, visiems nuo vaikystės pažįstama „tąsi“ grimzdimo savęsp būsena. Snaudulys, kaip neapibrėžto laiko matas, lydi keliaujant per tris galerijos „Artifex“ sales.

Šįkart M. Šnipaitė sukuria įtaigius atmosferinius pasakojimus – „aplinkos situacijas paverčia fiktyviais peizažais, kūno dalis – spalvotomis formomis“. Pirmoje galerijos salėje eksponuojamų skulptūrinių objektų, pavadintų „Saldūs žodžiai“, sandara, manau, labiausiai atskleidžia kūniškumo prigimtį – tąsumą, lipnumą, tamprumą, glotnumą. Medžiagų pasirinkimas ir objektų sugretinimas (rausvai dažyto, sluoksniuoto parafino „liežuvis-čiuožynė“; moliniai užausiai ant „išgraužto“ porolono lentynėlės) sukuria keistą, šleikščiai juslinį, o kartu ir ironišką pojūčių paradoksą. Šią emocinę įtampą subtiliai nuslopina antroje salėje pristatomas kelių objektų „Šnabždėjimas“. Karpytų, kadaise prakiurusių dviračio padangų šakos-plunksnos yra tarsi indėniškų ritualų aplink juodąjį saulės diską atributas. Šį mentalinės kelionės įspūdį sustiprina piešinys akvarele (nulieti rausvų „užausių“ kalneliai), eksponuojamas lentynoje, pakeliui į trečiąją, šį kartą tamsoje skendinčią salę. O čia mus pasitinka piešinys ant stiklo „Visai šalia“, kuris primena vaizdą pro langą nakčia, kai vos matyti šviesus siluetinis miško tolumoje rėžis.

Klaidžiodama tarp M. Šnipaitės „Lūkuriuojant“ ir „Snūdo“ ne tik išgyvenau menininkės kūrinių išprovokuotas jausenas, bet ir jutau estetinį pasigėrėjimą formų išdėstymu erdvėje. Stebėdama Marijos instaliacijas prisiminiau šiųmetėje Venecijos bienalėje mane sužavėjusių menininkių Cathy Wilkes ir Haris Epaminondos kūrybą. Manau, neatsitiktinai šįmet tiek daug dėmesio sulaukia poetinis kalbėjimas daiktais ar net poezija erdvėje, „eiliuojant“ meno objektus.

Paroda veikia iki spalio 31 d.

Spalio 26 d. susitikimas su autore galerijoje „Artifex“