7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

(Ne)pažįstama tapyba

Vidmanto Jusionio paroda „Prieš saulę“ Pamėnkalnio galerijoje

Rita Mikučionytė
Nr. 25 (1304), 2019-06-21
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.

Gyvendami nuolatinės kaitos ir neapibrėžtumo laikais, manau, dažnai išjaučiame tai, kas yra „tarp“ gyvenimo ir mirties, fikcijų ir realybės. Tad šiek tiek pasivaikščiosiu po Vidmanto Jusionio paveikslų ekspoziciją ieškodama tarpinių būvių tarp tradicijų ir šiuolaikiškumo.

 

Lietuvių koloristinės mokyklos kontekste Vidmanto Jusionio kūryba dar XX a. 9–10-uoju dešimtmečiais išsiskyrė savita tapymo maniera, lygiu paveikslų paviršiumi, komplikuotais rakursais, intensyvių spalvų deriniais. Bėgant metams jo darbų stilistika pamažu keitėsi – figūrinėse kompozicijose įsivyravo animalistiniai motyvai, aitrūs spalviniai sąskambiai, skysto dažo klojiniai ir išgryninta paveikslo struktūra. Manau, stilistinę Vidmanto tapybos raidą lėmė ir tapytojų dinastijos paveldas, pradedant savotiška opozicija pastozinėms tėvo Stasio Jusionio drobėms ir baigiant sūnaus Lino Jusionio panoraminių vaizdinių galia. 

 

Parodoje „Prieš saulę“ pristatydamas pastarųjų metų tapybą Vidmantas Jusionis konstruoja naują vaizdų pasakojimą, greta naujausių įtraukdamas ir kelis kituose renginiuose jau matytus darbus. Autoriui ypač svarbi konkrečioje galerijos erdvėje jo paties sukurta paveikslų nuotaika, apgalvotai sudėliota spalvų ir kompozicijų visuma. Kaip ir atskiruose kūriniuose, ekspozicija grindžiama tapytojo pamėgtais rausvai raudonos ir smaragdo žalios, sodrios mėlynos ir citrininės geltonos spalvų kontrastais. Taip parodoje sąmoningai sukuriama atsikartojanti spalvinė ritmika, akcentuojama kolorito polifonija.

 

Mano manymu, didžiausia Vidmanto Jusionio tapybos intriga yra paradoksai tarp vaizduojamų motyvų ir stilistinių niuansų. Viena vertus, žvelgdami į nutapytus keliaujančius ar besiilsinčius, susimąsčiusius ar pramogaujančius gyvūnų-fantomų pavidalus norom nenorom atpažįstame savąją žmogišką prigimtį. Autorius išsitaria, jog tapydamas šias figūras iškart mato žmones. Tad Vidmantui svarbios metaforos ir alegorijos, įkūnijančios mumyse slypinčius katinių ar šuninių šeimos būdo bruožus, o kartais monstrų charakterius.

 

Kita vertus, man labai netikėta yra Vidmanto Jusionio kūrybos proceso ir stilistinės manieros sankirta. Tapytojas mąsto ir mato pasaulį spalvomis, tiksliau, išgyvena tai dėl emocinių spalvos santykių. Todėl Vidmantui, manau, svarbu atkurti patirtą jausmą derinant grynus, atvirus, dažnai skausmingai rėžiančius akį spalvinius plotus, daugiausia dėmesio skiriant racionaliam jų išdėstymui. Dominuoja akademinis komponavimo principas, kai ryški monumentalių dėmių išdėstymo logika, aiškus ir švarus tikslių linijų piešinys.

 

Šį akademistinį požiūrį praplečia labai ekspresyvūs neopopmeno elementai, t.y. rėksmingi spalvų deriniai, primenantys neonines miesto reklamas arba hedonistinius kelionių peizažus. Tačiau išorinis spalvingumas apgaulingas, nes nekviečia vartoti, o nuteikia būties apmąstymams. Be abejo, ryškus koloritas tik iš pirmo žvilgsnio veikia pozityviai – atidžiau stebint Vidmanto paveikslus juntamas egzistencinis ilgesys, tarsi staiga sugnybtų paširdžius ir vėl atleistų, pamačius šypsnį keliančias kasdienybės detales.

 

Manau, neatsitiktinai Vidmantas Jusionis parodos anotacijoje prisimena Vasilijų Kandinskį. Emocinis (net muzikinis ritminis) spalvos poveikis itin svarbus Vidmanto kūryboje, kurioje jis pats atranda tiek romantizmo, tiek prerafaelitų tapybos jausmingumo. Juk naujausiuose „geltonuosiuose“ paveiksluose mes pirmiausia pajuntame plieskiančią vasaros saulę ir karštį, o po to šešėlyje pamatome tikrą gyvenimą.

 

Man asmeniškai artimiausi Vidmanto Jusionio darbai, kuriuose beveik nebelieka figūrų. (Ypač įspūdingos interjerinės kompozicijos: jose atpažįstu tuščią Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos, kurioje dirba Vidmantas, Šokio teatro sceną, kur paprastai rengiami pedagogų posėdžiai.) Ir visiškai nebijau, kad dėl atsiveriančios panoraminės erdvės fragmentavimo Vidmanto ir Lino miražiniai paveikslai iš dalies supanašėja. Jau vien dėl to, kad Vidmantas tapo aliejiniais dažais, kurie leidžia labai subtiliai, plonai sluoksniuojant sukurti gylio įspūdį. Be to, persišviečiantys dažų sluoksniai ir drobės paviršiaus įtrynimai savo energija visada yra labiau ekspresyvūs nei dekoratyvūs. Antra vertus, Vidmantas nesibodi tapybos iliustratyvumo, kuris šiandien vėl aktualus masinės kultūros akiračiuose.

 

Paroda veikia iki birželio 29 d.

Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidmantas Jusionis, „Šešėlyje“. 2019 m. Autoriaus nuotr.
Vidmantas Jusionis, „Šešėlyje“. 2019 m. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidmantas Jusionis, „Laukiant. Kažkur prieš veiksmą“. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Vidmantas Jusionis, „Laukiant. Kažkur prieš veiksmą“. 2016 m. Autoriaus nuotr.