Vis greitėjančiame ir plokštėjančiame laike visko daug daugiau: plepalų, pasirodymų, kvietimų, šou, parodų ir kitokių meninių įvykių. Atrodo, viskas atsiranda tik tam, kad galėtų užlieti kasdienybę, užpildyti mūsų godžias akis ir ausis tol, kol pradėsime žiopčioti dusdami nuo gausos – ir vėl dingti, nes rytoj niekas šių vaizdų ir garsų nebeprisimins. Nes bus nauji. Baikit. Bet kažkas juk turi būti. Kažkas, kas ne tik slysta paviršiumi ir gausina plokščius vaizdus, kažkas, kas eina grynumo link.
Grynumo, kuris išgaunamas stebint ir redukuojant tikrovę. Eglė Gineitytė elgiasi kaip tik taip: iš visų įmanomų dalykų ji renkasi paprastumą. Iš visų įmanomų garsų – tylą. Iš visų įmanomų potėpių – tuos, kurių nesimato. Iš visų būdų padengti drobę dažu – tuščią drobės plotą. „Mano tapyba ne tam, kad išsiaiškinčiau, o tam, kad nutolčiau“, – ši tapytojos citata kartojama dažniausiai, ir ne veltui – nes ji atrodo kaip reta tiksli ir simptomiška. Dar ir todėl, jog šiuo metu jos tapyba nutolusi ne nuo stebėtojo – ne formos ir turinio atžvilgiu, kaip paprastai esame įpratę galvoti, – o ir fiziškai.
Kirtusi Atlantą, dabar Eglė Gineitytė pirmą kartą savo darbus eksponuoja „SLA 307 Art Space“, Niujorko lietuvių meno erdvėje, kur viskas turėtų būti kaip antitezė šiai tapybai. Turiu galvoje ne galeriją, o patį Niujorką – tirštą iki begalybės, su niekada nenutylančiomis gaisrinių, greitųjų ir policijos sirenomis, atrodo, kad kas sekundę čia visi gimdo, miršta, dega, apiplėšinėja ir gelbėja vieni kitus, o gal taip ir yra. Su užburiančio grožio atsarginių išėjimų laiptų geometrija, įžūliomis voverėmis (city rats, rėkia man nuo suoliuko vyras su rastafario kepure, don’t feed them). Su srautais geltonų taksi ir dieną naktį švitinančiomis neoninėmis reklamomis. Su ikoninio „Chelsea Hotel“ praeitim (legendinis viešbutis netoli galerijos, deja, jau keleri metai uždarytas renovacijai), su žmonių srautu, plūstančiu Penktąja aveniu, su viskuo, ką tik įmanoma sugalvoti ir įsivaizduoti. Žodžiu, keep moving, lady, nes kitaip tuoj kas nors ims baksnoti į nugarą, vos tik sustosi minutei. Tarp viso to Eglė Gineitytė atrodo kaip pauzė modernios simfonijos viduryje. Kaip atostogos viešbutyje su baltomis sienomis ir mėlynais kalnais už lango.
„SLA 307 Art Space“ eksponuojamų darbų nedaug – tik aštuoni, galerijos erdvė nedidelė, tačiau atrodo, kad ji staiga prasiplečia, tampa plynu žiūrėjimo lauku, plotu, kur plokščiu drobių paviršiumi slysta žvilgsnis, skirtas, dar kartą primenu, ne išsiaiškinti, o nutolti. Sukurti per pastaruosius porą metų, šie naujieji darbai įkūnija tai, kas dabar svarbu menininkei: grynumą, motyvo abstrahavimą, skirtą tam, kad keistu būdu suvoktume, jog šitie langai nėra tiesiog langai – ir vis dėlto yra, šitie kalnai – ne konkretūs kalnai, ir vis dėlto jie yra ir mūsų, kažkokie atpažįstami, sniegas ir eglės už lango yra nesusiję su jokiu konkrečiu kambariu ir vis dėlto nuo paveikslo sklinda gaivus šaltis.
Langas – pamėgtas motyvas, kaip skirtis tarp lauko ir vidaus, nelygu iš kurios pusės žiūri. Kažkoks keistas balansavimas tarp abstraktumo ir konkretybės, tarp privačių asociacijų ir visuotinės emocijos, atpažįstamos ir bendros visiems. Edwardas Hopperis? Johnas Albersas? Davidas Hockney? Nė vienas ir visi kartu. Kažkodėl Eglės Gineitytės peizažuose ir languose, kuriuose dabar, kitaip nei ankstesniuose darbuose, nėra nė vieno žmogaus, tiesiog tyvuliuoja hoperiška melancholija. Iš tikrųjų jai ir nereikia vaizduoti žmonių; žmonės, viduje žiūrintys pro tuos langus, žmonės, laukiantys sutemų („Szara godzyna“), žmonės, stovintys prie tušu nutapytų kalnų, esame mes patys. Laukiantys, kol paveikslų tuštuma sinchronizuosis su vidine tuštuma. Tiksliau, kol savo viduje nutilsime ir pasieksime tą tuštumą ir grynumą, kurį būtų galima pavadinti įvairiausiais vardais, paslaugiai mums siūlomais įvairiausių tikėjimų. Bet tarp siūlytojų nėra Gineitytės, ir tai visų geriausia.
Ji nesiūlo nieko, ji tiesiog tapo. Lygiomis plokštumomis, kurios, albersiškai užklodamos vienos kitas, formuoja erdvę ne žvilgsniui, o sąmonei. Vakaro sutemos, metas, kai diena virsta naktimi, kai ruduo virsta žiema. Švarūs, gryni perėjimai iš vienos būsenos į kitą, iš tamsios plokštumos į šviesią ir atvirkščiai. Ir tuo labiau į akis krinta ir svarbesnės darosi detalės: vienišas lango kabliukas, gėlė, lango grotelės, kurios bejėgiškai pakimba ore, nerasdamos apčiuopiamos atramos. „Tapant susikurtas galvoje vaizdas keičiasi – kažkas išnyksta, išnyra kitkas, virsdamas nauju atradimu arba nežinomuoju. Noriu suvaldyti savo nekantrumą – įsitraukti į mus supantį pasaulį ir spalvomis išgauti trigarsį – patį svarbiausią tą dieną, valandą, minutę, akimirką. Tapyba yra tai, kas iš proto ir jausmo pavirsta į spalvą ir formą“, – sako autorė. Tapyba yra tai, kas svarbiausia.
Ta grynumo ir vidinio švarumo būsena, sukurta paprastomis priemonėmis – tušu ir spalvotais pigmentais, leidžia įkvėpti ir (žiūrovui) nuo spalvos bei formos vėl grįžti prie proto ir jausmo. Ir prie triukšmo. Nes ši paroda – tai savotiškas „SLA 307 Art Space“ atsisveikinimas su Manhatanu, su tuo pavidalu, kuris keletą metų leido lietuviškai kultūrai prisistatyti Niujorke ir kuris dabar keičiasi – persiformuoja, persigrupuoja, atsišakoja ir kaip povandeninė srovė nuteka į kitą Rytų upės pusę. Šiuo atveju – į naują meno erdvę „Undercurrent“, į Brukliną. Bet tai jau visai kitos, naujos istorijos pradžia – su dalimi tų pačių žmonių, kurie kūrė „SLA“. Su dalimi naujų. Šiaip ar taip, kol kas tai – pereinamasis periodas, panašus kaip Gineitytės tapyboje: kai rytas virsta diena.
Paroda veikė iki gegužės 25 d.
