Šuniškos istorijos

Kai Marinos Abramovič knygoje „Eiti kiaurai sienas“ perskaičiau, esą jai Brazilijos šamanai sakė, kad jos genai ne iš šios planetos, pagalvojau, kad pastangos padaryti iš savęs legendą, kuri jau šiek tiek primena komunistinių lyderių stebuklingumą, įgauna radikalių ir komiškų formų. Tačiau susidūrusi su Jurgos Šarapovos kūryba pati vis pagalvoju, kad šita menininkė iš kitos planetos. Man iki šiol nesuvokiama, kaip ji sudvigubina, sutrigubina laiką: smulkiausi sutvėrimai nuausti, nupinti iš dar smulkesnių gijų, o jų tūkstančiai. Viskas atlikta rankomis. Kiek reinkarnacijų reikia, kad visa tai padarytum?

Naujoje mažytėje Antakalnio galerijoje, įsikūrusioje tarp lošimo punkto, parduotuvių ir daržovių turgelių, Šarapova mąstė apie šio rajono gyventojus, ką jiems papasakoti. Šunys – universali tema kaip oras, todėl nusprendė grįžti prie savo seno sumanymo: sukurti paminklą savo šuniui. Aišku, ne kokį banalų, elementarų, kaip mėgsta dauguma merų, o supintą iš daugybės istorijų, jausmų, nebaigtų reikalų. Paminklas suregztas iš frankenšteiniškų „barankų, o ant viršaus stovi šunelis “ iš mažyčių sutvėrimų-ląstelių. Kartais vaikai per smarkiai pajudina ir tas krenta, išsiardo ir guli kaip auka nusikaltimo vietoje. Menininkė tikisi, kad tai vaikus mokins būti atsargesnius. Bet jie ne visada pastebi.

Paroda ir apie nematymą. Menininkė pasakoja daug šiurpių istorijų apie šunims žmonių išsuktas kojeles, apie rusų literatūrą (daugiausia Turgenevą). Be istorijų, ko gero, irgi liktų keistų jausmų, nes vienur į mus spokso it iškamša lakuotas šuo, kitur atkišta pliušinė letenėlė be savininko. Tačiau ant sienų kabantys darbai man yra labiau apie nepaprastą meditaciją, kai kartojant piešinį (pvz., mažytį meškiuko veidą) grimztama gilyn į pasąmonę, o gal ir už jos, kai stebima, kaip motyvas kinta, kaip pro jį išlenda kažkas visai kito, kaip iš detalių formuojasi visuma. Žiūrėdamas imi suprasti, kaip atsiranda ir veikia jūra.

Su Šarapovos kūryba visada susijusios dvi emocijos: nuostaba ir susierzinimas. Nuostaba ir susižavėjimas dėl to, kaip taip įmanoma, atrodo, kad antžmogiški gebėjimai tuojau pat atskleis tiesą ar paslaptį. O susierzinimas dėl to, kad neįmanoma visko aprėpti, gaudama daug lieki be nieko. Tik kažkokie įspūdžiai, kurie, matyt, pasisės giluminiuose sluoksniuose. Kitaip tariant, jauti, kad bendraujama ne su tavim, o su tavo pasąmone ar dar kažkuo. Gal net ateivių kalba. Tai tokia stichija, kuriai gali tik atsiduoti arba ne. Mano pasąmonė neatsiklausia ir reikalauja dar.

Antakalnio galerija (Antakalnio g. 86, Vilnius) pristatė jau trečio antakalniečio menininko parodą. Labai įdomu, kas bus toliau.

Paroda veikia iki gegužės 29 d.