Menininko Alvydo Urbiečio kūrybiniai radiniai

Tarpdisciplinio meno atstovas Alvydas Urbietis šiuo metu ruošiasi naujai solo parodai „Radiniai iš šešėlių slėnio“, kuri vyks „Ars et mundus“ galerijoje Kaune. Menininkas studijavo Šiaulių universitete, Menų fakultete, šiuo metu daugiausiai kuria Kaune, bet savo kūrybą pristato ir kituose miestuose ir šalyse. A. Urbietis priklauso viduriniajai kartai, tačiau į aktyvų kūrybinį lauką įsitraukė kiek vėliau, po pedagoginio darbo su jaunimu. Savo kūrybą ekspozicinėse erdvėse pristato nuo 2013 metų, šiuo metu,  yra dalyvavęs daugiau nei dvidešimtyje parodų. Galerijų atstovų ir lankytojų dėmesio sulaukė menininko konceptualios skulptūros, eksponuotos konkursinėje „Geriausio metų kūrinio“ parodoje 2015 m.  (Kauno paveikslų galerijoje) ir 2017 m. „Gallery weekend Kaunas” metu „Menų banke“ pristatyti kūriniai. 2016-aisiais surengė šiuolaikinės skulptūros personalinę parodą POST galerijoje.

Būsimi parodos kūriniai, kiek kitaip nei įprasta menininkui, pastaraisiais metais pristačiusiam konceptualias šiuolaikines skulptūras, instaliacijas įvairiose parodų erdvėse, šįkart koncentruojasi į dvi kūrybos technikas – keramiką ir tapybą. Abi šias kūrybos sritis jungianti gija – reflektuojamos temos: savo būties permąstymas, bendravimas ir ryšio tarp žmonių nutrūkimas, nestabili emigranto padėtis. Pastaraisiais metais menininkas nemažai laiko praleido keliaudamas, o tai inspiravo ir vyraujančias temas, kurios tiek keramikoje, tiek tapyboje apjungiamos su kosmoso, meteorų vaizdiniais. Kai kuriuose keramikos kūriniuose („Kometų stebėtojas“, „Mieganti planeta“) jaučiamas stiprus emocinis krūvis, kuriamas per kūrinių paviršių išvagojančius įtrūkius, medžiagų  keliasluoksniškumą ir pasirinktus spalvų derinius.

A. Urbiečio tapybos darbams būdinga ekspresyvi estetika. Menininkas naudoja drąsius potėpius, kartais įveda ir griežtesnį kontūrą. Jo paveikslams būdingi spalvų kontrastai, naudojamas intensyvus, sodrus koloritas. Darbai liudija (savi)reflektyvius apmąstymus, kuriuose pozityvių emocijų nedaug. „Žaidėjas“, pasitelkiant paprastą žaidimą „kryžiukai-nuliukai“, kalba apie sudėtingus, galbūt lemtingus sprendimus. „Tapatybės transformacija“ tarsi nurodo į tam tikrus neišvengiamus, priverstinius pokyčius. „Radinys“, kuriame užfiksuotas  abstrakčios figūros siluetas ir jos šešėlis, galima numanyti – apie savęs ieškojimus.

Apie kūrybinius posūkius, būsimą parodą ir jos kūrinius kalbamės su menininku Alvydu Urbiečiu.

Esate tarpdisciplinio meno atstovas, tačiau nuo ankstyvesnių instaliacijų, jungiančių tiek autentiškus, jūsų sukurtus elementus, tiek iš buities pasiskolintas detales, šiuo metu susikoncentravote  ties gana tradiciniais raiškos būdais: keramika bei tapyba. Kas lėmė tokį posūkį?

Nenorėčiau savo kūrybos susaistyti kokiais nors meninės raiškos apibrėžimais ar kategorijomis, bandydamas ją įsprausti į konceptualaus, tarpdisciplininio ar kokio kito meno rėmus. Taip, atskiri mano kūriniai gal ir atitinka vienus ar kitus kanonus, bet tai greičiau sutapimas, o ne tendencija. Ko gero, pats didžiausias kūrybinis džiaugsmas – tai galimybė pačiam save nustebinti tyrinėjant vis naujas kūrybinio lauko sritis. Prie keramikos grįžtu laikas nuo laiko. Matau daug bendrumų tarp keramikos ir man artimos šiuolaikinės skulptūros. Pastarasis ilgesnis stabtelėjimas ties keramika greičiausiai buvo paveiktas tuometinės mano vidinės būsenos. Šiuose keramikos dirbiniuose daug eksperimentavau su faktūromis, glazūrų galimybėmis išgaudamas įdomius spalvinius derinius ir tai natūraliai atvedė prie minties praplėsti būsimos parodos ekspoziciją tapybos darbais. Ar tai galima apibūdinti kaip mano kūrybos posūkį tradicinių raiškos būdų link? Nežinau, greičiausiai – ne. Regis, jau bręsta poreikis su atnaujinta patirtimi grįžti prie kiek konceptualesnių dalykų.

Alvydas Urbietis, paroda „Permainų nuojauta“ galerijoje POST, nuotr. L. Pranaitytė, šaltinis: artnews.lt

Jūs aktyvus parodų dalyvis, dalyvavote įvairiose grupinėse, surengėte solo parodų. Kaip pasirenkate kūrinį parodai ar dažniau kuriate kūrinius, nulemtus konkrečios parodos temos?

Manau, kad didžiausią meninę vertę turi būtent atrankinės grupinės teminės parodos. Tiek menininkai, tiek kuratoriai stengiasi neatitrūkti nuo šiuolaikinio meno lauko. Atidžiau paanalizavus galima apčiuopti šiuo metu pasaulyje ir Lietuvoje vykstančių parodų, jose gvildenamų koncepcijų tendencijas. Lankydamasis parodose ne tik stebi kitų menininkų kūrinius, bet ir mąstai, kaip vieną ar kitą kūrybinį uždavinį interpretuotum pats. Dažnai būsimo kūrinio koncepcija jau būna daugiau mažiau aiški, suformuota kultūrinės patirties, belieka rasti jai tinkamą techninį išpildymą.

Dalyvaujant atrankinėse grupinėse parodose tenka vienaip ar kitaip prisitaikyti prie kuratorių siūlomos parodos koncepcijos. Būna, kad siūlomai temai tinka jau seniau sukurti darbai. Pasitaiko, kad anksčiau sukurtas darbas pats „pasiūlo“ gana originalią ir netikėtą parodos idėjos interpretaciją. Kartais ekspozicinėje erdvėje vienas šalia kito atsiradę kelių menininkų kūriniai įdomiai papildo vienas kitą, sukurdami visiškai netikėtą kontekstą. Manau, kad nesvarbu, kiek iš pirmo žvilgsnio būtų skirtinga įvairių parodose dalyvaujančių menininkų kūryba, vis tik yra vienokia ar kitokia jų kūrinius jungianti gija. Ko gero, parodos sėkmę lemia šių gijų aptikimas, gebėjimas struktūrizuoti ir pateikti žiūrovui, tuo pačiu atskleisti menininko kūrinio kontekstą ar net papildymą.  

Kokios ekspozicinės erdvės jums įdomiausios: „baltas kubas“, „juodas kubas“, kitos – netradicinės, specifinės vietos?

Neturiu nusistatymo prieš konkrečias parodines erdves. Yra tekę dalyvauti parodose, kurios buvo rengiamos įvairiausiose vietose: tradicinėse baltose salėse, apleistame, senos architektūros banko pastate išgriautomis sienomis ar daugiabučio pastato rūsyje. Ko gero, laisviausiai jaučiuosi netradicinėje aplinkoje. Tokia parodinė erdvė sudaro galimybę laisvam, neformaliam menininkų bendravimui, yra palankesnės kūrinių eksponavimo prasme (daugumoje tradicinių galerijų susiduriama su sunkumais, kai dėl kūrinio eksponavimo reikia gręžti lubas ar gadinti išremontuotas sienas). Gerai išnaudota netradicinė eksponavimo aplinka gali papildyti ar net keisti kūrinio koncepciją – transformuotis į savotišką instaliaciją. Neatsitiktinai dauguma žymiausių Europos šiuolaikinio meno galerijų įsikūrusios su menu anksčiau nieko bendra neturėjusiose erdvėse: Tate Modern – sename milžiniškos elektrinės pastate, Tate Liverpool – šalia dokų esančiame pastatų komplekse, Musée d‘Orsay ir Hamburger Bahnhof – senose geležinkelių stotyse. Tačiau kartais puikiai suveikia ir priešingas variantas. Ką tik teko lankytis Mike‘o Nelsono parodoje Tate Britain galerijoje, kur klasicistinio stiliaus pastate eksponuojamos instaliacijos sukurtos iš praeito amžiaus pradžioje naudotų pramoninių staklių. Ekspozicinė erdvė – salė su baltomis sienomis, išpuošta klasicistiniais ornamentais, arkomis bei kolonomis. Ji labai įdomiai sąveikauja su grubiomis viena ant kitos sustatytomis tekinimo, gręžimo ir t. t. staklėmis, tepalo, rūdžių ir senos gumos kvapu. Taigi ekspozicinės erdvės parinkimas visuomet priklauso nuo bendro parodos konteksto, norimos sukurti nuotaikos. Šiuo metu rengiama mano personalinė tapybos ir keramikos darbų paroda gana tradicinė, kūriniai reikalaujantys kamerinės aplinkos, todėl šį kartą rinkausi jaukią, baltomis sienomis galeriją ramioje Kauno senamiesčio vietoje.

Nedideli, kamerinio formato keramikos kūriniai savyje talpina paslaptingas, netgi groteskiškas nuotaikas. Pasirinktos abstrakčios formos, papildytos spalvomis ir Jūsų koncepcijoje įvardintos „Radiniais“. Gal galite plačiau pakomentuoti šią idėją?

Savo kūryboje dažnai ieškau atsakymų į amžinus egzistencinius klausimus. Kartais tuos apmąstymus perteikiu su grotesku, kartais konceptualiai „žaisdamas“ idėjomis. Matyt, pribrendo poreikis prabilti kiek ryškesne kalba – pasitelkiant ekspresionistinės raiškos kelią.

Bėgant metams daugėja žmonių, kurie pasitraukė iš mano aplinkos: vieni iškeliavo anapilin, kiti emigravo, dar kiti dėl įvairiausių aplinkybių neatpažįstamai pasikeitė. Pastaruosiuose keramikos ir kai kuriuose tapybos darbuose šią draugų, pažįstamų žmonių kelionę – transformaciją – palyginau su kosmoso keliais klajojančiais meteorais. Lipdydamas abstrahavau žmogaus veido bruožus ir galvos formas, paversdamas jas žaizdotais, krateriais išvagotais objektais.

Alvydas Urbietis, „Kaukė“, nuotr. iš autoriaus archyvo

Keramikinių lipdinių paviršius užpildžiau suskilinėjusiomis, išdegusiomis faktūromis, nuvarvėjusių glazūrų ir išsilydžiusio molio masės efektais. Šiuos randuotus dangaus kūnus kūriau tokius, kad pro jų grubius paviršius dar būtų galima įžvelgti žmonių veidų bruožus. Kurdamas bandžiau akcentuoti ir perteikti individualumo ir identiteto nykimo procesą – tam tikrą neišvengiamą stadiją, kai kelionėje iš nebūties į nebūtį viskas ima paklūsti transcendentinės kelionės taisyklėms. Mane aplankančius prisiminimus apie kadaise sutiktus žmones įsivaizdavau lyg meteoro švystelėjimą nakties danguje. Šiuos trumpalaikius blyksnius ir įvardijau kaip „Radinius“, išnirusius lyg iš niekur, savo netikėtu nušvitimu atnešusius kažką brangaus iš tamsios transcendentinės užmaršties ir užfiksuotus pastaruosiuose mano keramikos ir tapybos darbuose.

Peržiūrėjus jūsų naujausius tapybos darbus pirmiausia pastebima ekspresyvi, drąsi raiška, sudėtingos, gilios ribinės situacijos. Ar šiuos kūrinius galima sieti su ekspresionizmo judėjimu, galbūt turite Jums imponuojančių menininkų?

Šiai parodai atrinkti tapybos darbai pratęsia ir šiek tiek papildo keramikos kūrinių koncepciją. Galbūt tematikos praplėtimas susijęs su tuo, kad dalis darbų sukurti gyvenant Anglijoje. Kelionės po šalį, bendravimas su lietuvių emigrantais keramikos darbuose gvildentas transcendentinės užuominas papildė „žmogaus be vietos“ tema. Manau, kad šių veiksnių įtakoje atsirado tapybos darbai „Tarpduryje“, „Where Is My Mind?“, bylojantys apie pastovumo, konkretumo nebuvimą, tapybos darbas „Mėnulis ir padavėjas“, kur žmogus sulyginamas su iš lėto savo padėtį keičiančiu dangaus kūnu, arba „Besimaudanti“, kaip transformacijos ir adaptacijos besikeičiančioje aplinkoje metafora. Ar mano tapybos darbus galima sieti su ekspresionizmu? Nesiimu spręsti, nors neneigsiu to fakto, kad tarp man patinkančių tapytojų tikrai daug ekspresyvios kūrybos bruožų turinčių menininkų. Visados žavėjausi Franciso Bacono, Franko Auerbacho, Jeano Dubuffet ar George‘o Baselitzo kūryba. 

Dėkoju už pokalbį.

Alvydo Urbiečio personalinė paroda vyks „Ars et mundus“ galerijoje (Mapu g. 20, Kaunas). Parodos atidarymas gegužės 2 d.