Perkūrėja

Šiaip jau labai nemėgstu dizaineriško meno, nors geras dizainas yra puiku. Man vis atrodo, kad jį žudo komercinės padermės geismas patikti, įtikti, nuspėti, kuris viską kastruoja ir į akis labiausiai krenta skausminga ir nesuvokta autoriaus vidine tuštuma, kurią turi užpildyti žiūrovų susižavėjimas, bet niekada neužpildo ir taip skatina dizaineriškų autorių produktyvumą. Ir nors Rūtos Naujalytės darbai turi daug bendra su dizainu, dizaino estetika, dizaineriško dailumo, o kai kurie tiesiogiai yra dizaino objektai (pvz., tapetai, papuošalai), ji man neatrodo esanti dizaineriška menininkė, nes jos darbų struktūra jau idėjiniame lygmenyje yra užkrėsta kritiniu žvilgsniu ir realybės reikalavimu.

Jau vien parodos pavadinimas – „Mano meile, surysiu tave gyvą“ – suteikia vilčių, kad nebus per daug cukraus. Visi tie dailūs paukšteliai, spalvingos jų plunksnos, širdelės, akis užraibuliuojantys ornamentai nebeatrodo kaip pataikavimas publikai, bet tik dūmų užsklanda spąstams paslėpti.

Menininkę erzina meilės jausmo idealizavimas, atriekiant jo nemaloniąją dalį. Juk tai pats sunkiausias jausmas, sudrebinantis ir instinktus, ir vertybes, ir pažadus. Todėl jos paukšteliams galvos nukąstos ir išspjautos guli šalia, raudonuoja dailiu kraujo spalvos nėriniu. Ir žiauru, ir gražu – estetiškai. Ar estetika stilizuojant nukenksmina turinį? Galbūt šiek tiek, o gal turinys nukenksmina estetinį pasitenkinimą? Manau, veikiama abiem kryptimis ir išgautas nė į vieną pusę nenusveriantis balansas. Krečiančio bjaurumo tikrai ten nėra, kaip ir infantilaus grožio, tik gamtiškas žiaurumas, susivijęs su kultūrizuota forma.

Rūta Naujalytė yra dar vienas superšaunios, konceptualios ir meistriškos Lietuvos tekstilės gyvybingumo įrodymas. Rankų darbas keri tikslumu, išbaigtumu, mažyčiai nėriniai transliuoja laiką, kantrybę, užsispyrimą, bet čia veikia ne vien amato žavesys. Spalvų sąskambiai, formos dailumas patikina dėl gero skonio, bet svarbiausia, kad tos meistriškos kantrybės pratybos naudojamos „lengva ranka“ ir su ironija, ne patetiškai. Tokios tekstilės jėga yra taktilinis, fizinis paveikumas, idėjos transliavimas giluminiais lygiais. Tai yra kažkas kitoms medijoms neprilygstamo, be kelių išimčių.

Paroda buvo atidaryta neilgai trukus po Valentino dienos, kai visas parduotuves užgulė pigių ir antiekologiškų širdelių pelėsis, komercija bandė aplipti pastangas reikšti jausmus. Naujalytės širdelės šiame kontekste numelžtą simbolį bando pripildyti gyvybės: jos lyg asmenys turi papildomų savybių. Viena barzdota, kita žalota, trečia su sparnais. Nepasakytum, kad autorė atveria akis ar sukrečia, bet ji apžaidžia įkyrų pasaulio dailumą. Perdaro, sukuria spąstų. Ji su vąšeliu apskritai sukuria ištisą savo naują pasaulį, kuris tik panašus į išorinį. Jis turi tokio labai specifinio, dėl sveikatos būtino pamišimo, kuris dizaineriškame mene būna regimai sukonstruotas. Tik ne čia.