Trikdantys autoportreto atšvaitai

Žurnalo „Pašvaistė“ jubiliejinės dešimties metų sukakties proga Vilniaus Rašytojų klube sausio 22 d. atidaryta paroda „Autoportretas pašvaistėje“. Jos kuratorė Austėja Mikuckytė-Mateikienė pristatė jaunosios kartos tapytojų – Indrės Ercmonaitės ir Kristinos Kurilionok – autoportretus. Įėjus į salę, parodos lankytoją pasitinka ekspresyvios autoportretų formos tamsiame kolorite. Į akis pirmiausia krinta provokuojantis stilius: iš visų drobių į žiūrovą žvelgia nejaukus, klausiantis, atšiaurus veidas. Nejaukos jausmą sustiprina skubrūs, kieti potėpiai, netikėtų asociacijų kompozicijos, kontroversiški siužetai. Ekspozicijoje pabrėžiamas santykis – ar tai būtų žmogaus ir gyvūno, ar dviejų žmonių, ar žmogaus ir į jį žiūrinčiojo – žvilgsnis visuomet atgręžtas ir ieškantis kontakto. Kaip ir paties žurnalo jaunimui tematika, ši paroda atspindi jauno žmogaus problemas: savęs pažinimą, aplinkos, kuri dažnai priešinasi, suvokimą.

Makabriškai transformuotas Indrės Ercmonaitės „Autoportretas su kanoja (plaukia į dešinę)“ (2019), kuris, kaip ir jo antrininkas „Autoportretas su kanoja (plaukia į kairę)“ (2019), išreiškia dramatišką individo egzistenciją. Abu autoportretai yra pratęsiami, atrodytų, visiškai kita, svetima scena – žmonių, plaukiančių kanoja, vaizdu. Įsiveržusi į jautriausią – veido – sritį, pramogaujančių turistų kanoja disonuoja su vidinį nerimą ir dramą išreiškiančiu veidu. Žvelgiant alegoriškai, šis autoportretas iškelia individo ir kolektyvo priešpriešą, jų nesusikalbėjimą, neįsiklausymą, nesupratimą. Portretas portrete suponuoja iliuziją ir žaidimą, tarsi kviečia į paveikslą pažiūrėti kaip į optinę ne tik vaizdo, bet ir temos, siužeto apgaulę. Dažnai drobėje užšifruotos formos išvirsta į nelauktas, netikėtas kompozicijas, sukrečiančias ne tik žiūrovą, bet ir patį portretuojamąjį. Tai ryšku Ercmonaitės kūrinyje „Autoportretas pašvaistėje“ (2019), kaip ir abu minėti darbai, nutapytame specialiai šiai parodai. Jame atpažįstamas pačios autorės portretas, tačiau jį taip pat galima laikyti Caravaggio „Medūzos“ (1598) parafraze. Tiek italų baroko dailininko, tiek lietuvių menininkės paveiksluose moteris užklupta sumišimo, nuostabos, išgąsčio momentu. Iš Ovidijaus „Metamorfozių“ žinome, kad Caravaggio portretuojamoji yra užfiksuota mirties akimirką, kuomet Persėjas, norėdamas ją nugalėti, parodė jai veidrodį – pragaištingasis Medūzos atvaizdas pražudė ją pačią. Atvaizdas, kaip kažkas pražūtingo, keliančio baimę ir nejauką, svarbus ir lietuvių menininkės kūryboje. Ercmonaitės portretuojamoji yra užklupta netikėtų formų, fejeriškų konfeti elementų, barokiškos pompastikos, ir apie jos vidinę dramą galima spėti tik iš veido išraiškos, kurioje sumišusi baimė ir siaubas. Taigi abu menininkus leidžia sugretinti trikdančio atvaizdo idėja, dramatiška laikysena, juodų tonų koloritas, paveikslo įrėminimas apvaliu rėmu, primenančiu renesansišką tondą. Šie elementai taip pat leidžia išvesti bendrą – nejaukos, priešpriešos, susvetimėjimo su pasauliu – siužetinę liniją.

Kristinos Kurilionok darbas, nuotr. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės

Kristinos Kurilioniok autoportretuose vaizduojamos moterys įgauna pačios autorės bruožų, tačiau kai kurios nėra su ja sutapatinamos. Nuogas portretuojamųjų kūnas perkreiptas, susigūžęs, tarsi kažko bijantis, besislepiantis. Sutrikęs žvilgsnis atspindi egzistencinę asmenybės dramą, kovą su savimi ir su savo aplinka. Kurilioniok paveiksle „Be pavadinimo“ (2017) pirmame plane išryškintas ekspresyvus piršto judesys, nutaikytas į žiūrovą. Šis gestas iškelia žmonių santykio, kūrinio ir kūrėjo, autoriaus ir suvokėjo ryšio klausimus. Kituose autoportretuose, tokiuose kaip „Be pavadinimo“ (2017), „Pabėgimas“ (2016), šie klausimai dar opesni – juos įkūnija tylus, ieškantis žvilgsnis, pasviręs kūno judesys, nesaugumo situacijos. Kūno vaizdavimas Kurilioniok kūryboje yra problemiškas: nuogas kūnas išreiškia pažeidžiamumą, o kartu apnuogina žiūrovą, provokuodamas kelti klausimus apie savo santykį su priešiška aplinka. Pats kūniškumas autorei yra medžiaga atvirumo idėjai, per kurią ji siekia parodyti savęs ir kito žmogaus supratimo ieškojimus.

Taigi parodoje vidinis jauno žmogaus pasaulis, kuriame saugumo ir pasitikėjimo jausmus pakeičia nejauka ir neapibrėžtumas, yra perteikiamas per žvilgsnį ir kūną – dvi pastovias konstantas, atsikartojančias abiejų dailininkių darbuose. Trikdantys autoportretai atveria dramatišką santykį su aplinka ir kitu. Aplinkos priešiškumas, pasaulio nesupratimas akistatoje su atviru autoportretu, nuogu kūnu, betarpišku žvilgsniu, išreiškia šių dviejų pusių disonansą, kurį sustiprina postmodernių paveikslų eksponavimas klasicistinėje XIX a. rašytojų menės aplinkoje. Jaunųjų menininkių darbai, patekę į aristokratišką erdvę, tampa tarsi veido, visa savo esme trokštančio išspręsti vidines prieštaras ir įeiti į santykį su kitu, uždengimas kanojos irkluotojų nerūpestingumu. Galbūt tai tik dar viena optinė ir erdvinė apgaulė, provokuojanti žiūrovą. Kurilioniok ir Ercmonaitės darbai kartoja klausimus ir skatina ieškoti atsakymų. Tačiau atsakymų čia nėra ir negali būti. Kūriniai veikiau prisistato kaip problema, o ne kaip jos sprendimas.