Be pavadinimo

Parodos pavadinimas gali būti informatyvus ar įsimenantis. Pavadinimas gali pasakyti šį tą apie parodą, joje pristatomą menininką, jos kuratorių. O ką sako Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje eksponuojamos menininkės Audronės Petrašiūnaitės siuvinėtų kilimų ir grafikos parodos pavadinimas? a) kad jo nėra, b) jei jį suvoksime kaip „Siuvinėti kilimai ir grafika“, kad parodoje iš tikrųjų pirmą kartą eksponuojami Petrašiūnaitės siuvinėti kilimai ir grafika, c) kad ir taip puikiai žinomai menininkei visai nebereikia prisistatinėti, d) kad įvairialypei, skirtingai ne tik techniškai, bet ir temiškai kūrybai bei eksponuojamiems ciklams: „Kūno namai“, „Sniego laikas“, „Amy svaigulys“ bei „Pašnekesiai ant popieriaus lapų“ sunku sugalvoti ką nors tinkamo, siejančio. Bet pamėginti verta.

Nuogi pašnekesiai

Tai ne seksualaus, erotiško kūno flirtas su žiūrovu, o nuoga išpažintis. Tai nepatogumas, pažeidžiamumas, gėdos jausmas. Arba pasitikėjimas savimi, laisvė, atvirumas, tiesioginis ryšys su savimi ir aplinka. Petrašiūnaitės grafika, prie kurios ji grįžo 2013 m., ir nauji, ant juodo vilnos audinio 2018 m. sukurti kilimai, kuriuos pati menininkė vadina „išvirkštine grafika“, iliustruoja abi nuogumo prasmes. Čia remiamasi spalvos dėmių ir įrėžtos ar išsiuvinėtos linijos tiesumu. Kūnas neidealizuojamas: jis groteskiškas, deformuotas, beveidis, susigūžęs, sulaužytas. Raudona spalva srūva žaizdos, koją įkalina įtvaras. Kūnas – tai kalėjimas, kuris menininkei neleido stovėti ant pirštų galų, dėvėti suknelės ar avėti aukštakulnių, o Amy Winehouse leido, bet vis tiek liko kalėjimu. Tačiau darbuose ne tik skausmas, pažeidžiamumas, bet ir ramybė.

Regime jau kurį laiką vykstantį susitaikymą, slinktį prie atviro, dvasiškai laisvo kūno. Jis, kaip ir nurodo ciklas „Kūno namai“, virsta namais, kuriuose gali būti nesumeluotas, patirti tikrąją laisvę arba panirti į svajų pasaulį. Menininkė šio ciklo linoraižiniuose tarsi išsilaisvina, žengia ir žvelgia į skausmą drąsiai, ironiškai, nuspalvina jį ryškiomis spalvomis kaip „Norėjosi šokti“ (2017), „Supimasis“ (2018) ar „Autoportretas vežimėlyje “ (2017).

Be nuogo atvirumo, parodoje svarbus ir pokalbis, pašnekesys. Perėjimas nuo nesusikalbėjimo link darnaus dialogo tarp proto ir kūno bei ryšio su savo fiziniu, materialiu kūnu. Tačiau menininkė kalbasi ne tik su savimi, kūnu, bet ir su žiūrovu. Ne tik grafika, kilimais, bet ir žodžiu. Ji prabyla pirmuoju asmeniu parodos tekstuose bei ranka, pieštuku užrašytoje poezijoje, kuri lydi jau ne pirmą jos parodą. „Viskas, ką matau ir suvokiu, yra poezija – eilėraščiai ant popieriaus lapų.“ Šiuos žodžius ji taiko laisvai, be jokių taisyklių ir rėmų eksponuojamoms monotipijoms, kurias pradėjo kurti dar 1998 metais. Čia skaitome tokią pat laisvą ir asmenišką Petrašiūnaitės poeziją: „Šešėlius užaugina saulė / Jie patys giliausi / Kai vakaras pamerkia kojas / į vandenį.“ (2000)

Dienoraštis kūnu

Audronės Petrašiūnaitės kūryba atrodo lyg dienoraštis, kurį ji pildo jau ne eilėmis, o kūnu. Ne rašikliu, o šaukštu atspausdama kaulus, raumenis ir kitus vidaus organus į vis naujus puslapius. Nepaisant dažnai kintančio kūrybos braižo, perėjimo nuo skaidraus į tamsesnį, grubesnį koloritą, nuo tapybos į grafiką, vėliau ir į tekstilę, menininkė darbuose visada palieka savo „kūno“ žymę. Taip kaip Amy Winehouse dainavo apie nelaimingą meilę, priklausomybę nuo narkotikų ar alkoholio, o Frida Kahlo siurrealistiniuose autoportretuose tapė kūno skausmus, taip Petrašiūnaitė parodoje raižo ne tik šias ikonas (Amy skirtas visas grafikos ciklas, o Kahlo pasirodo raudono kraujo linoraižinyje „Nesiliaujantis mirimas“, 2017), bet ir save, savo gyvenimą.

Tai ne tik daugelyje darbų matomas autoportretas, kojos įtvaras, vežimėlis ar švelniai mėlynas, romantiškas Višakio Rūdos peizažas grafikos cikle „Sniego laikas“. Dažnas motyvas – iš vieno siužeto į kitą keliaujantys nuolatiniai jos palydovai katinai – „Bliuzas sniege“ (2017), „Autoportretas su Pūga“ (2018) – ar stirna, kadaise griaužusi namo tvorą, o dabar šokinėjanti šalia menininkės autoportreto ant vieno iš ekspozicijoje plevenančių kilimų. Ir nors Petrašiūnaitės kūryba sukasi aplink paprastą buitį, ji kuria nepaprastą būseną. Sklinda iš kūno, per kūną, į kūną. Kaip ir tie kilimai, virpantys nuo oro šuorų, ji dreifuoja tarp šiuolaikinės raiškos ir liaudies pasakų motyvų, tarp nuobodžios kasdienybės ir fantastinių, mistinių pasaulių.

Santykis su

Kasdienybėje ir mistiniuose, fantastiniuose pasauliuose Audronė Petrašiūnaitė užmezga glaudų santykį ir su aplinka, gamta. Gamta pripildo jos nuogą, tuščią, vienišą kūną, kol galiausiai jie tampa vienu, nedalomu organizmu. Gėlės tampa žaizdomis, vijokliai – raumenimis, medžio stiebai, šakos – stuburo slanksteliais. Gamta Petrašiūnaitės darbams suteikia ne tik mistikos, bet ir tylos, ramybės, pripildo gyvybės, šilumos, o ne negyvo ir šalto metalo, kuris kadaise styrojo iš jos kojos pirštų. Gamtos gyvybiškumas, cikliškas atsinaujinimas tampa priešprieša kūnui, kuris, kaip teigia menininkė, yra daug pažeidžiamesnis nei gamtos pasaulis.

Priešprieša tarp šilumos ir šalčio, gyvybės ir mirties juntama ir parodoje. Švelnaus kolorito peizažus, autoportretus cikle „Sniego laikas“ keičia tamsūs, juodi, mėlyni, kraujo raudonos linoraižiniai iš ciklo „Amy svaigulys“. Kadaise parodose „bendravusi“ su Frida Kahlo, Lady Gaga, šįkart pagrindine pašnekove Petrašiūnaitė pasirenka dainininkę Amy Winehouse. Kaip trapios žmogiškos gyvybės ir mirties simbolį. Kaip būdą užbaigti parodos pasakojimą apie nuogą, nepatogią, laisvą, atvirą sielą ir jos nuolatinę kovą su kūnu, savimi, santykio su Kitu paiešką. Ar kaip būdą grįžti į „juodą“ (angl. back to black), kaip pasakytų Amy.

Ir gal neturėti pavadinimo nėra taip blogai. Tai reiškia būti be drabužių. Kalbėti ne raidėmis, o kūnu.

Paroda veikia iki sausio 13 d.