7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Sekinantis miestas

Lauros Slavinskaitės paroda „Observatorija“ galerijoje „Akademija“

Deima Žuklytė-Gasperaitienė
Nr. 32 (1269), 2018-10-12
Dailė
Laura Slavinskaitė, „Teleportas“. 2018 m.
Laura Slavinskaitė, „Teleportas“. 2018 m.

Miestas, jo priešprieša su gamta ir žmogaus santykis su šiomis erdvėmis nuo seno įkvėpė menininkus. Į jį žvelgė romantikai, impresionistai, ekspresionistai, siurrealistai, ką jau kalbėti apie įvairioms kryptims priskiriamus viso pasaulio fotografus. Visi menininkai dėmesį kreipė į skirtingus miesto aspektus. Tema išlieka aktuali ir jauniesiems Lietuvos menininkams. Tai rodo ir galerijoje „Akademija“ šiuo metu veikianti tapytojos Lauros Slavinskaitės paroda „Observatorija“. Tai pirmoji autorės personalinė paroda Lietuvoje, savo solinę karjerą Slavinskaitė šiemet yra pradėjusi Austrijoje, Vienoje.

 

Menininkę pastebėjau 2017 m., kai ji dalyvavo kasmet Kauno paveikslų galerijoje rengiamoje parodoje „Geriausias metų kūrinys“. Tarp parodoje eksponuojamų įvairių menininkų skirtingo lygio darbų Slavinskaitės paveikslas „Dulkių spindesy“ pirmiausia išsiskyrė dideliu formatu ir gaiviomis spalvomis. Be to, akį patraukė gana kasdienis, tačiau kiek komiškas motyvas: ant vieno suolelio sėdinčios aštuonios senutės. Paveiksle gyvai perteikti skirtingi moterų charakteriai, jų nekantrus laukimas įstrigo ilgam, tad Laurą įsiminiau kaip talentingą psichologinio portreto kūrėją. Vėliau tapytojos darbus teko matyti dar keliose grupinėse parodose. Vis dėlto kūrybai atsiskleisti ir jos visumai geriausiai suvokti labiau tinka personalinės parodos formatas. Tad į „Observatoriją“ ėjau nekantraudama pamatyti, kokia kryptimi juda Slavinskaitės ieškojimai.

 

Parodos pavadinimas apgauna žiūrovą, siūlydamas sąsajas su astronomija. Bet Slavinskaitė stebi ne dangaus kūnus, o kasdienį ją supantį pasaulį. Daugiausia menininkė žvelgia į miesto erdvę, kurią, kaip sako anotacijoje, atsikrausčiusi į Vilnių tik ima jaukintis. Pirmame aukšte eksponuojamuose darbuose jos žvilgsnis krypsta į siurrealistinės fotografijos motyvus – parduotuvių vitrinas, manekenus, jų nejaukų žmogiškumą. Tačiau paveiksluose jie neatrodo gąsdinantys, jų ryškios spalvos veikiau primena reklamas. Miesto džiaugsmingumą, visa ko gausą perteikia du darbai su švenčių parduotuvės asortimentu: paveikslai „Organizmas“ ir „Kokonas“. Abiejuose vaizduojami spalvingi tuščiaviduriai balionai, ko gero, simbolizuojantys visą miesčionišką paviršutiniškumą, dirbtines šypsenas, trumpalaikį džiaugsmą.

 

Vienas įtaigiausių parodos darbų, mano nuomone, yra „Teleportas“, primenantis Vincento Gečo 1960 m. tapytą „Vitriną“. Gečas, pats gyvenęs sovietinio deficito sąlygomis, tapė vartotojiškos gerovės išsiilgusių veikėjų veidus. Slavinskaitė, būdama XXI a. Lietuvos gyventoja, savo darbuose į vartotojiškumą žiūri kaip į neatskiriamą miestų užpildą. Tapytoja taip pat kuria kompoziciją, kurioje žiūrovas atsiduria vitrinos viduje ir iš jos stebi vaikus, apžiūrinėjančius sukabintas kepures. Tačiau šiame darbe, kitaip nei Gečo, kur kas mažiau aišku, kas yra kas. Ekspresyviai nutapyta aplinka neleidžia tiksliai identifikuoti objektų. Gal tie vaikai tėra kyšančios tikroviškos manekenų galvos? Vis dėlto ekspresyvus potėpis šiai tapytojai tinka: paveikslas gyvas ir tapybiškas, kuriantis intrigą, ko, deja, pasigedau kituose parodoje rodomuose darbuose.

 

Antrame galerijos aukšte tęsiamas pasakojimas apie miesto džiungles. Paveiksle „Saugykla“ uždara automobilių stovėjimo aikštelė iliustruoja, kaip mieste maža vietos žmogui. Didžiuliai pastatai skiriami transporto priemonėms sutalpinti, nors jų savininkams tenka grūstis 30-ies kvadratinių metrų butukuose. Todėl paveikslo herojė miestietė semtis jėgų bėga į čia pat esančią gamtą. Šalia iškabintuose darbuose mergina guli žolėje ar prie upės, semiasi jėgų iš žemės. Kadangi darbams būdingas autoportretiškumas, visa paroda įgyja dar daugiau asmeniškumo. Paveiksle „Jūs esate čia“ ant herojės džemperio esantis ančiukas Donaldas klausia „What’s up?“ Autorė taip pat tarsi klausia žiūrovo: o kaip tau einasi ištverti šitą gyvenimą, nepaskęsti vitrinų atspindžiuose, neprarasti laisvės atviruose, tačiau įsipareigojimais apraizgančiuose kalėjimuose?

 

Prie šio vientiso naratyvo kažkodėl prijungiamas paveikslas „Smėlio dėžė“, kuriame ant didžiulio pliušinio žaislo stovi mažytė autorė. Darbas asocijuojasi su saugiais vaikystės prisiminimais, į kuriuos gera sugrįžti. „Smėlio dėžė“ pertraukia miesto ir žmogaus jame santykių analizės liniją.

 

Slavinskaitė progą surengti parodą gavo pernai laimėjusi Vilniaus dailės akademijos organizuojamą Tarptautinį Algimanto Švėgždos piešinių konkursą. Žvelgiant į menininkės darbus matyti, kad piešinys – jos stiprybė. Slavinskaitė, kaip ir daugelis jaunų tapytojų, tapo pasitelkdama fotografijas – fiksuoja ją dominančius motyvus ar autoportretus. Vis dėlto, pasikliaujant vien paties motyvo intriga ir piešiniu, atsiranda tam tikras iliustratyvumas.

 

Parodos kuratorė Austėja Mikuckytė-Mateikienė menininkės kūrybą iš dalies sieja su popartu. Jei autorės tikslas tikrai būtų apmąstyti vartotojiškumą, tuomet tokia strategija puikiai pasiteisintų. Tačiau Slavinskaitė žvelgia kur kas plačiau, gilinasi į žmogaus vietą, jo būseną kapitalistiniame pasaulyje. Atsisakant emocijas leidžiančių perteikti potėpių, kūriniai lieka lyg istorijos skyriai, sunkiai prabylantys savarankiškai.

 

Tačiau kūrinių visuma Slavinskaitei pavyksta perteikti savo santykį su jai neįprasta erdve. Šis santykis tęsia lietuviškas dailės ir literatūros tradicijas – jos darbuose miestas sekina žmogaus jėgas, atbukina žvilgsnį, verčia ieškoti dvasinės užuovėjos. Tad „Observatorija“ siūlo progą kritiškai permąstyti savo asmeninį ryšį su miestu, nustoti apsimetinėti, kad miestas tenkina visus poreikius, ir prisiminti kritiniais atvejais nuo streso gelbstinčius ritualus, kurių šį intensyvų rudenį irgi gali prireikti.

 

Paroda veikia iki 13 d.

Galerija „Akademija“

Laura Slavinskaitė, „Teleportas“. 2018 m.
Laura Slavinskaitė, „Teleportas“. 2018 m.
Laura Slavinskaitė, „Saugykla“. 2018 m.
Laura Slavinskaitė, „Saugykla“. 2018 m.
Laura Slavinskaitė, „Šventieji“. 2018 m.
Laura Slavinskaitė, „Šventieji“. 2018 m.
Laura Slavinskaitė, „Organizmas“. 2017 m.
Laura Slavinskaitė, „Organizmas“. 2017 m.
Laura Slavinskaitė, „Rojaus sodas“. 2018 m.
Laura Slavinskaitė, „Rojaus sodas“. 2018 m.
Laura Slavinskaitė, „Empatijai“. 2018 m.
Laura Slavinskaitė, „Empatijai“. 2018 m.