7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Susidūrimas su tamsa

Gediminas Jasinskas
Nr. 23 (1260), 2018-06-08
Dailė
Vanna Bowles, „Parabolės, nuotr. Vyto Nomado
Vanna Bowles, „Parabolės, nuotr. Vyto Nomado

Šurmulingos Savičiaus gatvės pabaigoje į dangų grakščiai kyla Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios bokštas. Pro sunkias medines duris, pro šalčiu, drėgme ir tamsa alsuojantį pirmąjį aukštą, niūriais betoniniais laiptais lipame viršun, į tamsos širdį. „Tamsos Širdis“ (ang. Dark Drawn) – tai menininko ir Vilniaus dailės akademijos dėstytojo Iano Damarellio kuruota šiuolaikinių piešinių paroda, pristatanti šešių skirtingų menininkų darbus.

Paroda tikriausiai negalėjo atsirasti geresnėje vietoje. Žiauriai subjaurota (sovietmečiu paversta daržovių sandėliu) nuostabios barokinės architektūros bažnyčia, tarsi akis į akį, fiziškai yra susidūrusi su Tamsa, ir savo skausmu, kurį vis dar kenčia, dalinasi ir su kūriniais, ir su žiūrovais. Visgi tas keistas, liūdesį keliantis praradimo dvelksmas, kuris yra nejaučiamas žvelgiant į bažnyčios išorę, bet nenuneigiamas vaikštant jos viduje, neatbaido žiūrovo, bet priešingai – prisikviečia jį. Tad kodėl ir kas mus traukia prie tamsos?

Švedų menininkė Vanna Bowles pristato piešinius ir objektus, kurie žiūrovą pirmiausiai patraukia labai trapiu, pažeidžiamu ir preciziškai išbaigtu darbo paviršiumi („Table parables I–V“). Kol akis juda nuo vieno vaizdinio iki kito, nuo sugauto paukščio, iki akis užmerkusio (miegančio ar mirusio?) žmogaus nuotraukos, nuo drugelio sustingusiais sparnais iki miško gūdumoje nuvirtusio medžio kamieno, galvoje po truputį ima dėliotis tylus poetiškas pasakojimas, kurį vieningai kuria kiekvienas švelnus pieštuko prisilietas, kiekviena dėmė ar linija. Tai pasakojimas apie gamtos, taip pat ir mūsų – žmonių – trapumą ir pažeidžiamumą, ligą ir mirtį, o kartu ir bandymas mirtyje atrasti kad ir liūdną grožį, nedrąsiai užgimstančią naują viltį.  

Jeigu Vanna Bowles sukurtų personažus likimus sprendžia ne pati autorė, o abejinga, bet todėl visiems vienodai lygi gamtos tvarka, tai olandas Basas Ketelaarsas ne tik pats kuria, bet ir naikina savo piešinius. Didelio formato abstrahuotos gamtos vaizdų kompozicijos kuriamos naudojant daugybę piešinio sluoksnių. Vieną sluoksnį uždengia kitas, o kai kurios vietos yra nutrinamos, kartais tam, kad išliktų kompoziciškai „lengvesnės“, kartais, kad ant jų galėtų atsirasti vėl nauji sluoksniai. Vaizdas tampa dinamiškas, mirguliuojantis ir kartais akis pasiekia blausus, kažkoks neaiškus prarastos praeities fantomas, bandantis ištrūkti iš plokštumos gylio.

Vanna Bowles, „Parabolės, nuotr. Vyto Nomado

Kitas Švedijos menininkas – Robertas Jahanssonas – pristato mišria technika atliktą koliažą bei fotomontažines kompozicijas, kuriose vyrauja gamtos, miško motyvai. Menininkas kruopščiai studijuoja savo patirtis gamtoje ir išskaido ją į mažesnius reikšminius vienetus, kad vėliau galėtų iš naujo konstruoti subjektyvios visumos paveikslą. Taip menininko darbuose į bendrą gamtos paveikslą neišvengiamai įsiterpia ir miesto, civilizacijos įvaizdžiai.

Gana panašiai gamtinius ir urbanistinius motyvus jungia lietuvis grafikas Algirdas Jakas, nors jo darbuose, atrodo, gamta užvaldo ir „praryja“ baugių architektūrinių paminklų formas („Palace I“). Pastatas tampa lyg šiurpiu betūriu šešėliu, atklydusiu iš slogaus totalitarinės sistemos prisiminimo. Architektūrinės formos, tiesa, jau be politinio ar kokio kito konteksto, dominuoja ir Iano Damerellio darbuose („Architektonas I, III“). Tai tarsi apleistos industrinės patalpos interjeras, kuriame viešpatauja tamsa, vos keli šviesos spinduliai prasimuša pro nemalonias metalines konstrukcijas. Žiūrovas lieka tarsi uždarytas tamsoje, pavojingoje erdvėje, kur silpna ir nykstanti šviesa tik sustiprina nesaugumo jausmą.

Australės Lynette Smith video instaliacijoje („Unhidden“) – dvi plaštakos, atveriančios ir užveriančios delno vidų, kuriame, tarsi žaizda – grafitu nupiešti apskritimai. Pažvelgus į priešingą bažnyčios pusę, kilniai savo kančią kenčiantį Nukryžiuotąjį Kristų aptrupėjusiomis kojomis ir rankos pirštais matyti, kad jo skulptūra taip pat neišvengė laiko žaizdų. Lyg primindama apie nelaimingą pačios Ramintojos bažnyčios likimą.

Piešinys, piešimas kaip technika, mano nuomone, šiais laikais turėtų būti kaip niekada patrauklus ir vertinamas. Dėl savo komplikuotumo, nereprodukuojamumo, galbūt nepraktiškumo. Ir žinoma – laiko. Kiekvienas grafito ar anglies prisilietimas, kiekvienas naujas sluoksnis, kiekviena dėmė ar linija, likę popieriuje, yra lyg Laiko prisilietimas, palaipsniui formuojantis, keičiantis balto popieriaus paviršių. 

Paradoksalu, bet fizinę anglies ar pieštuko, o taip pat ir vidinę tokių skirtingų darbų tamsą į vieningą visumą sujungia šviesa. Artėjant vakarui, parodos erdvė prisipildo šiltų besileidžiančios saulės spindulių, kuriuos palydintys daiktų šešėliai primena apie tobulą gamtos harmoniją. Ramintojos bažnyčia po truputį grimzta į tylą ir gęstančioje vakaro šviesoje atranda nusiraminimą ir susitaikymą su savo būtimi.

Vanna Bowles, „Parabolės, nuotr. Vyto Nomado
Vanna Bowles, „Parabolės, nuotr. Vyto Nomado
Vanna Bowles, „Parabolės, nuotr. Vyto Nomado
Vanna Bowles, „Parabolės, nuotr. Vyto Nomado
Ian Demerell, „Architektonas", nuotr. Vyto Nomado
Ian Demerell, „Architektonas", nuotr. Vyto Nomado
Algirdas Jakas, „Rūmai", nuotr. Vyto Nomado
Algirdas Jakas, „Rūmai", nuotr. Vyto Nomado
Lynette Smith, „Unhiden“, nuotr. Vyto Nomado
Lynette Smith, „Unhiden“, nuotr. Vyto Nomado