Picasso kelionės į Italiją

Nuo šių metų rugsėjo 22 d. istorinių dailės parodų erdvėje „Scuderie del Quirinale“ Romoje veikia Pablo Picasso kūrybos paroda „Picasso. Tarp kubizmo ir klasicizmo: 1915–1925“ („Picasso. Tra cubismo e classicismo: 1915–1925“). Apžvalga, skirta dailininko kelionės į Italiją 100-mečiui, yra bene ryškiausias iki 2019 m. keliasdešimties kultūros institucijų vykdomos programos „Picasso-Méditerranée“ įvykis. 1917 m. vasarį–balandį dailininkas praleido Romoje, Neapolyje, Pompėjoje, Florencijoje, Milane. Patirti išgyvenimai ir kelionės įspūdžiai pakeitė Picasso supratimą apie dailę, paskatino naujai pažvelgti į klasikos paveldą. Į Italiją jis važiavo su poetu Jeanu Cocteau ir kompozitoriumi Igoriu Stravinskiu pakviestas garsiosios Rusų baleto trupės impresarijaus Sergejaus Diagilevo. Picasso tuo metu kūrė dekoracijas ir kostiumus baletui „Paradas“ pagal Cocteau libretą. Muziką parašė Erikas Satie, choreografiją kūrė Léonide’as Massine’as. Kelionė buvo lemtinga ir Picasso individualiam stiliui, ir asmeniniam gyvenimui. Formos skaidymui gerą dešimtmetį skyręs radikalas staiga virto sintezės fanatiku, o bohemos liūtas panūdo pasinerti į ramaus šeimos gyvenimo džiaugsmus. Picasso dailėje įsivyravo harmoningos figūrinės kompozicijos, o 1918 m. liepos 12 d., maždaug po metų nuo kelionės į Italiją, jis vienoje iš Paryžiaus cerkvių susituokė su Diagilevo trupės soliste Olga Chochlova, su kuria susipažino Romoje. Santuokos liudininkais buvo Cocteau, Guillaume’as Apollinaire’as ir Maxas Jacobas. 1921 m. vasario 4 d. Olga su Pablo susilaukė pirmagimio sūnaus Paulio.

Parodos naratyvas sukasi apie centrinį kelionės įvykį – Picasso bendradarbiavimą su Diagilevo rusų baleto trupe, tačiau pasistengta atskleisti visa, kas veikė ar galėjo paveikti šio laikotarpio jo kūrybą: paminklų lankymas, itališkų miestų kasdienybė, sąlytis su tradicine kultūra – nuo etininio kostiumo iki commedia dell’arte, senos ir naujos draugystės. Fone vykstantis karas tik nujaučiamas, siūloma įsivaizduoti, kad tvyranti jo grėsmė skatino menininkus mėgautis tikrovės džiaugsmais dar stipriau ir aistringiau nei iki tol. Kontekstas atkuriamas tradiciškomis priemonėmis, pasitelkus rašytinius dokumentus ir vaizdinius šaltinius – nuotraukas, atvirutes, laiškus, smulkiuosius spaudinius, eskizus. Dauguma šių dokumentų labai brangūs ir itin retai traukiami į viešumą, be to, surinkti iš gausybės įvairių kolekcijų, išblaškytų po visą pasaulį. Dėl to vitrinos yra dar labiau apgultos lankytojų nei ant sienų eksponuojami tapybos ir grafikos darbai. Piešiniai ir raižiniai grupuojami salėse aplink didžiuosius tapybos darbus, iliustruojančius Picasso kelią iki 1920 m. išsiskleidusio neoklasicizmo. Tai kubistinės kompozicijos su itališkų įspūdžių koliažais, realistiniai piešiniai iš natūros, tarp kurių daug portretų – Olgos, Stravinskio, Diagilevo. Pagrindinę parodos erdvę užvaldo įvairių formatų, bet, nepaisant paveikslo dydžio, savo monumentalumu pritrenkiantys mauduolių, panų, arlekinų atvaizdai. Piešiniai, grafikos kūriniai atskleidžia temų užuomazgas ir variantus.

Parodos rengėjai padarė viską, kad lankytojams būtų aiškus net sunkiai vizualizuojamas baleto kūrimo procesas ir dailininko indėlis į jį. Pasitelkti ne tik „Parado“ eskizai, spektaklį dokumentuojantys spaudiniai, baleto scenų fotografijos, bet ir baletą rekonstruojantys filmai. Kostiumų originalus padeda įsivaizduoti didelis ir ryškus kinų mago drabužis iš Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus kolekcijos. Baleto istorijos mėgėjams bei aistringiausiems Picasso ir Diagilevo gerbėjams siūloma apžiūrėti ir „Parado“ uždangą, kuri rodoma atskiroje erdvėje – Barberinių rūmų didžiojoje salėje su Pietro da Cortonos lubų tapyba. Nebuvo paprasta rasti tinkamą vietą 10,5 metrų aukščio ir 16,4 metrų pločio tempera ištapytam audiniui, bet dabar Picasso gerbėjai turi unikalią progą pamatyti ne tik retai rodomą kūrinį, atgabentą iš Pompidou muziejaus saugyklų, bet ir Nacionalinės senojo meno galerijos interjerus bei juose įrengtą klasikinės dailės ekspoziciją. Roma Picasso apsilankymą Italijoje švenčia su įspūdingu užmoju. Ta proga atsivėrė ir Picasso vietos šiame mieste, tarp kurių bene svarbiausia – jo ateljė buvusioje nelabai pinigingų menininkų, o šiandieną itin turtingų žmonių apgyventos Margutta gatvės name, pažymėtame 53 numeriu.

Trumpai tariant, paroda įvairiapusė, tiršta, informatyvi, sumaniai apipinta ją lydinčiais įvykiais. Ji suteikia progą pamatyti ir įvertinti kaip visumą po pasaulį išsklaidytus bene žymiausio XX a. dailininko kūrinius iš Europos, JAV, Japonijos muziejų ir privačių rinkinių. Šio sudėtingo darinio autoriai – kuratoriai Olivier Berggruenas ir Anunciata von Liechtenstein. Abiem Picasso dailė pažįstama nuo vaikystės, abu, ypač Berggruenas, augo tarp šio dailininko ir jo bendraminčių kūrinių. Šiandien didžiąją dalį jo tėvo Heinzo Berggrueno (1914–2007) sukauptos kolekcijos galima pamatyti Berlyno Šarlotenburgo rajone esančiame šio kolekcininko vardo muziejuje, veikiančiame nuo 1996 metų. Taigi parodos atidarymas turėjo šeimyninės šventės bruožų: jame dalyvavo ir dailininko dukra Paloma bei vienas pagrindinių jo palikimo tvarkytojų anūkas Bernard’as Picasso.

Šią trumpą informaciją būtų galima užbaigti neįpareigojančiu paraginimu Lietuvos žiūrovams nepraleisti progos ir, būnant Romoje, rasti laiko ne tik amžinosioms amžinojo miesto senienoms, bet ir tik keliems mėnesiams atidarytai Picasso parodai, pasiūlant apžiūrėti tiek „Scuderie“ ekspoziciją, tiek „Parado“ uždangą Barberinių rūmuose, o ta pačia proga ir pačius rūmus, kurie to net labai verti.

Tačiau iš tikrųjų norėta ne vien pasidalyti žinia apie dėmesio vertą labai gerą ir pavyzdingai surengtą parodą. Jei vis dėlto pasisektų ją pamatyti, grįžus namo būtų svarbu rasti laiko apsilankymui Nacionalinėje dailės galerijoje. Po gyvos pažinties su Picasso neoklasicizmu ypač gerai matyti, kad mūsų tarpukario modernistams Prancūzija nebuvo toli, o Picasso kelionė į Italiją padėjo ją priartinti prie Lietuvos ne per akademizmo (Jonas Mackevičius) ar naivaus realizmo (Petras Kalpokas), bet per modernaus neoklasicizmo prizmę. Geriausiai tai atspindi Adomo Galdiko ir Juozo Mikėno kūriniai. Ypač sukurtieji 1932 m. antroje pusėje ir dar keletą metų po to.

Kodėl tokia metų riba? 1932 m. vasarą šie du menininkai leidosi į kelionę aplink Europą Galdiko automobiliu. Paryžiuje, į kurį jie, žinoma, būtinai norėjo užsukti, nes jau buvo ten lankęsi ir netgi kurį laiką gyvenę, tad žinojo, kaip ten įdomu, pamatė pirmąją Picasso retrospektyvą, kuri veikė nuo birželio 16 iki liepos 30 d. George’o Petit galerijoje de Sèze gatvėje 8. 1920 m. mirus savininkui George’ui Petit galeriją perėmė broliai Gastonas ir Josse Bernheim-Jeune, tad dažnai jos pavadinime nurodoma jų pavardė – Bernheim-Jeune, tačiau iš tikrųjų galerijos vardas 1932 m. dar nebuvo pasikeitęs. Paroda buvo didžiulė. Jos kataloge suregistruoti 238 kūriniai: 225 aliejinės tapybos darbai, pastelės, akvarelės ir piešiniai, 7 skulptūros ir 6 iliustruotos knygos. Kubistiniam periodui priklausė tik ketvirtadalis eksponuotų kūrinių; kiti buvo neoklasicistiniai – reprezentuojantys nuo pokario metų vis labiau įsigalinčią dailės kryptį. Iš Paryžiaus tų pačių metų spalį paroda nukeliavo į Ciuricho Kunsthausą, ten buvo dar labiau išplėsta, kad padėtų dar solidesnius pagrindus Picasso genijaus institucionalizavimui.

Parodos poveikis lietuviams buvo gilus. Grįžę į Kauną abu pradėjo vaizduoti didžiagalves sunkiasvores moteris migdolo formos akimis ir dešreles primenančiais pirštais. Viena tokių milžinių – Mikėno akvarelės reprodukcija – puikavosi ant pirmosios nacionalinės dailininkų modernistų grupuotės „Ars“ parodos laikinuosiuose M. K. Čiurlionio galerijos rūmuose plakato. Paroda buvo atidarytą gruodį ir joje dalyvavo abu keliautojai – ir tikrasis grupuotės narys Mikėnas, ir narys-rėmėjas Galdikas, norėjęs jaunuosius menininkus palaikyti savo visuomeniniu svoriu bei autoritetu. Picasso poveikis abiejų kūrybai liko akivaizdus bent keletą metų. Galdiko dūdoriai ir merginos su vandens lelijomis įgijo Viduržemio jūros pakrančių panų ir nimfų bruožų, o Mikėnas net lietuviško kaimo drožėjo atvaizdui Kazio Borutos „Medinių stebuklų“ iliustracijose suteikė antikos išminčiaus bruožų.

Beje, Londono „Tate“ kitais metais nuo kovo 8 d. yra numačiusi supažindinti lankytojus su Picasso 1932 m. kūryba, nes būtent tais metais Picasso tapo tarptautinio masto modernizmo autoritetu. Taigi Galdikas su Mikėnu pataikė atvykti į Paryžių pačiu laiku ir pasirinko labai teisingai! Gal ir mums vertėtų atidžiau pasižiūrėti, kas įvyko Kaune 1932-aisiais?

Sunkiai tikėtina, kad kada nors pajėgsime surengti kontekstinę Lietuvos modernizmo dailės parodą ir vienoje erdvėje sugretinti Galdiko, Mikėno ir Picasso originalus. Todėl pasinaudokime virtualios rekonstrukcijos galimybe, kurią siūlo „Scuderie del Quirinale“. Kas žino, gal NDG arba koks kitas nacionalinis muziejus pasiūlys platesnę pažintį su nacionalinio neoklasicizmo versija ir štai tada žinios apie ištakas labai pravers.

Paroda veikia iki 2018 m. sausio 21 d.

Daugiau informacijos www.scuderiequirinale.it