Projektas „Ocho por tres“ – meno intervencija į reklamos erdvę

Ispanų menininkė ir kuratorė Elisa Rodríguez Valadolide (Ispanija) rengia projektą „Ocho por tres“. Jo esmė – netikėta meno kūrinių intervencija į reklamos erdves: reklamų stendus, skelbimų lentas, apleistas sienas. Į projektą įsitraukė ir du lietuvių menininkai, tapytojai Paulius Šliaupa ir Vulovak. Šia proga kalbamės su Elisa ir Pauliumi apie projektą, jo eigą ir perspektyvas bei patirtį, įgytą eksponuojant savo kūrybą viešojoje erdvėje.

Elisa, kas dalyvauja šiame projekte? Kaip atsirinkote dalyvius ir kaip į projektą pateko lietuvių menininkai Paulius Šliaupa ir Vulovak?

Elisa Rodríguez: Į projektą yra įsitraukę daugelis žmonių. Pagrindiniai yra 12-ka menininkų iš įvairių šalių. Per šiuos metus po vieną mėnesį savo vizualiojo meno kūrinius eksponavo Vulovak, Noa González, Antonio Samaniego, Paula Fraile, Derianas Syah, Paulius Šliaupa ir Pablo Pérez Orellana, be to, projektą dokumentuoja Julienas Gallezas ir organizuoju aš, Elisa Rodríguez. Kita vertus, labai didelės paramos su projekto sklaida sulaukėme iš Pedro Gallego de Lerma iš ispanų galerijos „La Gran“, taip pat organizacija „Villalar Foundation“ suteikė vienerių metų stipendiją. Žinoma, prisidėjo ir daug kitų kolegų: tekstus redagavo Césaris Llorente ar Nicolás Ortega. Taip pat bendradarbiavome su lauko reklamos kompanijomis „Impursa“ ir „JcDeceaux“.

Kadangi projektas yra mano asmeninis, daugelis sprendimų atėjo remiantis subjektyviais kriterijais – tai šį projektą skiria nuo kitų kuratorinių projektų. Vilniaus dailės akademijoje 2012–2014 m. studijuodama tapybos magistrantūrą atradau ir projektui pasirinkau lietuvių menininkus – Paulių Šliaupą ir Vulovak. Susisiekiau su jais, nes pamaniau, kad jų darbai ir stilius dera su „Ocho por Tres“ projekto idėjomis – net jei pati kūryba ir yra visiškai skirtinga.

Kiekvienas menininkas, dalyvaujantis projekte, kuria itin skirtingai. Ar jūsų pasirinkti menininkai turi ką nors bendro?

E. R.: Projektui ieškau skirtybių, ypač atsižvelgiu į menininkų technines prieigas. Siekiu, kad „Ocho por Tres“ projektą būtų smagu stebėti praeiviams, tad, mano pagrindiniai kriterijai renkantis menininkus yra kontrastai tarp jų ir vizualinis patrauklumas. Taip projekte atsirado tapytojų, gatvės menininkų, architektų kūryba... Šiuo metu projekte pristatomas rašytojo iš Čilės sukurtas dizainas. Labai įdomu žaisti su estetinės kalbos skirtumais, o kartais ir idėjiniais skirtumais. Kalbėdamasi su projekto žiūrovais pajutau, kad jie vertina mūsų su Julienu Gallezu darbą.

Ir visgi visi darbai sukuria savitą tarpusavio harmoniją, kadangi jie yra atrinkti remiantis tuo pačiu individualiu skoniu ir interesais.

Pauliau, kaip nusprendei eksponuoti fotokoliažą, o ne tapybos darbą?

Paulius Šliaupa:  Dėl daugelio priežasčių – jei rodyčiau tapybos darbo fotografiją būtų iškreiptas potėpių, faktūrų, dėmių mastelis, fotografija iš mano darbų atima kūniškumą, telieka plokščias vaizdas. Turbūt tada pagrindinis klausimas, žvelgiant į plakatą būtų kodėl reikėjo ištampyti šį paveikslą, atspausdinti jo reprodukciją?

Tuo tarpu, kai skaitmeninės nuotraukos beformės, kol neišlenda iš ekranų pasaulio, mes taip pripratę, kad jos prisitaiko prie poreikių, kad nebekyla klausimo, kam reikėjo ją taip išdidinti, sumažinti, ar sujungti, visa tai rodosi natūralu, praleidus daugelį valandų prie ekrano. Taip pat pasirinkau fotografiją, nes mano tapybos darbai labai abstraktūs, o norėjau palikti daugiau nuorodų ir konkrečių struktūrų žiūrovui atpažinti, nors nuotraukoje objektus ir gaubia mano mėgiama melsva šviesa. Taip pat įdomu, jog atspausdinta nuotrauka įgauna realias faktūras kaip ir mano paveikslai, kadangi šis plakatų stendas ganėtinai senas ir po mano fotografija slepiasi daugybė buvusių sluoksnių.

Elisa, ar projektą apibūdintumėte kaip įvietintą meną? Ar būtų įmanoma jį perkelti į kitą miestelį ar miestą?

E. R.: „Ocho por Tres“ nelaikau įvietintu menu. Daugelis eksponuotų darbų iš tiesų buvo sukurti kitose medijose ar net eksponuoti kitur ir apdovanoti (pavyzdžiui, Noa González „España en Blanco”) dar prieš tai, kol pradėjau savo savo projektą. Tačiau kai kurie kiti darbai, pavyzdžiui, Antonio Samaniego „Dazzle“, buvo sukurti specialiai šiam formatui. Tuo pačiu jie sėkmingai galėtų būti perkelti į bet kurį komercinį reklaminį stendą.

Tačiau artimiausiu metu esame suplanavę trijų vietinių menininkų darbą sprendžiant dabartines miesto aplinkos problemas. Galbūt šis darbas galėtų būti laikomas įvietintu.

Tuomet noriu paklausti, kokios projekto sąsajos su gatvės menu. Pauliau, kaip manai, kur riba tarp vizualiojo meno ir gatvės meno? Ar, pavyzdžiui, tavo nuotrauka, išeskponuota gatvėje, tampa gatvės menu, t.y. ar visas menas, rodomas gatvėje – gatvės menas? O jei ne, kuo tuomet tampa tavo fotografija, eksoponuojama gatvėje?

P. Š.: Iš tavo reakcijos, kai klausei kur prasideda plakatas – ar virš plytos ant plytinės sienos, turbūt ir gimė šitas klausimas. Iš tikro, kai Elisa pirmą kartą man atsiuntė nuotraukas aš irgi nesuvokiau, kur prasideda, o kur baigiasi mano darbas, atrodė, kaip kitų menininkų darbai šalia sujungti su juo. Prisideda ir tai, kad per ekraną matome tiesiog išpieštą fotografinę plokštumą, realybėje atsiranda faktūros, atstumai, skirtingos medžiagos, o fotografijoje visa susilieja į vieną. Kartu su Elisa rinkome nuotrauką iš daugelio variantų, kad ji turėtų kontekstą, kad atspindėtu mane ir mano kūrybą. 
Manau, kad būtent šis fotokoliažas jausmiškai labai priartėja prie gatvės meno, ypač melancholišku monumentalumu, tačiau išlieka menka riba skirianti jį ir gatvės meną – tai, kad projektas buvo suderintas su valdžia, o plakatai sistemingai keičiami kas mėnesį – išlieka tvarkos gaida. Man asmeniškai gatvės menas yra ta žemiau nupiešta plyta, kai tėški nemalonią tiesą ir palieki ją gyventi, kad kiti matytų. 
Ar visas menas rodomas gatvėje – gatvės menas? Kiekvienu atveju skirtingai. Kaip ir ne kiekvienas kūrinys sukurtas viešai erdvei  tampa viešosios erdvės menu.

Kiek laiko dar planuojate tęsti šį projektą? Ar į jį įsitrauks daugiau menininkų, o gal projektas jau užbaigtas?

E. R.: Šis projektas buvo sumanytas kaip trunkantis vienerius metus, vieno menininko intervencijai skiriant mėnesį. Jis prasidėjo 2017-ųjų gegužę, taigi šiuo metu esame pusiaukelėje. Numatyta projekto pabaiga – 2018-ųjų gegužė, tuomet išleisime katalogą, taip pat baigsis „Villalar Foundation“ skiriama stipendija. Visgi šiuo metu domiuosi naujomis finansavimo galimybėmis ir jei man pavyks, projektą norėčiau tęsti ir 2018-aisiais. Visi pasiūlymai ar kitoks bendradarbiavimas visuomet laukiami!

Pabaigai norisi jūsų paklausti, ar tikite, kad menas gali keisti miestų kasdienybę?

E. R.: Žinoma! Menas, elgsena, išsilavinimas, kilnumas, meilė ir rūpestis daro didelę įtaką miestų kasdienybei. Visų šių dalykų vienas iš tikslų yra kurti sveiką aplinką, kuri skatintų žmones komunikuoti, o ne dar labiau didintų atskirtį tarp jų.

P. Š.: Menas tikrai gali keisti miestų kasdienybę. Pateiksiu kraštutinai skirtingus pavyzdžius: Anisho Kapooro „Cloud Gate“ spindintis darbas Niujorke, kuris sutraukia tūkstančius turistų kasdien fotografuotis selfius ir stebėti iškraipytus vaizdus Niujorke; Ai Wei Wei darbas „Remembering“ Miunchene – tūkstančiai vaikiškų kuprinių, iš kurių suformuotas užrašas atminti vaikams, žuvusiems prastai pastatytose Kinijos mokyklose per žemės drebėjimą.