Rugsėjo 4 d. (ketvirtadienį) 18 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2) ir rugsėjo 6 d. (šeštadienį) 13 val. Bernardinų sode, pristatoma žymaus Lietuvos skulptoriaus Stasio Žirgulio kūrybos retrospektyva.
Stasys Žirgulis gimė 1944 06 10 Radviliškyje. 1974 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), įgijo skulptoriaus specialybę. Parodose dalyvauja nuo 1975 m. Kuria mažosios plastikos ir monumentaliosios skulptūros srityje. Nuo 1988 m. – VDA Kauno fakulteto piešimo, skulptūros ir kompozicijos dėstytojas, profesorius. S. Žirgulio kultūrinė ir visuomeninė veikla gausiai įvertinta ordinais, apdovanojimais bei diplomais. Svarbiausi jų: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medalis už nuopelnus Lietuvai (1999), Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžius už nuopelnus Lietuvai (2004), 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklas už nuopelnus Kauno miestui ir kultūrai (2011), Radviliškio krašto Garbės piliečio vardas už svarų indėlį Radviliškio krašto kultūrai (2012) ir kt.
Pradėjęs kurti XX a. aštuntajame dešimtmetyje, S. Žirgulis kaip menininkas išaugo iš lietuviškosios skulptūros tradicijos, tačiau savo kūryboje sugebėjo panaudoti visą moderniojo meno patirtį. Gilus, sudėtingas požiūris į žmogaus egzistenciją, humanizmo idėjų deklaravimas, amžinas žmogaus ir gamtos dialogas – tai svarbiausios paradigmos, persmelkiančios S. Žirgulio kelių dešimtmečių kūrybą.
Anot filosofo Algio Uždavinio (1962-2010), „Žirgulis neniekina praeities, neatmeta vertingo pirmtakų patyrimo ir kartu sugeba atrasti jam vienam būdingą meninės raiškos stilių, pasižymintį formos bei turinio pusiausvyra. Menininkui svarbiausia išryškinti ir subrandinti dėmesio vertą idėją, kuri pati diktuoja išraiškos pavidalą. Dėl šios priežasties autorius neprisiriša prie vienos ar kitos meninės formos, o naudoja pačias įvairiausias minties įgyvendinimo priemones, išsaugodamas pagrindinę dvasinės savivokos ašį, kuri išlieka stabili ir lemia daugiaplanės kūrybos vientisumą bei nuoseklumą. Filosofinis ir kultūrinis šio kūrėjo akiratis apima platų humanistinių vertybių spektrą, leidžiantį tikrovę suvokti globaliai – lyg žvelgiant iš paukščio skrydžio.“
Skulptoriaus jubiliejaus proga sostinėje rengiami du kūrybinės retrospektyvos renginiai. Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje išskleis S. Žirgulio mažosios plastikos darbų panoramą: tai keliasdešimt figūratyvinių ir abstrakčių skulptūrų iš medžio, akmens ir metalo. Tarp jų – ir pirmieji studijų laikų eksperimentai, ir žymiausi autoriaus kūriniai – „Naktigonė“, „Konsiliumas“, „Rytas“, „Vakaras“, „Migla“, „Orfėjas“. Šiose kamerinio mastelio skulptūrose išryškėja skulptoriaus pastangos atrasti aukso pjūvį tarp raiškos ir idėjos, estetizuotų formų ir turinio prasmių, tikrovės įvaizdžių ir mito. Saikingai naudodamas aiškias, lakoniškas, dažnai iki simbolio ar ženklo išgrynintas formas, autorius siekia kalbėti asociatyviai, nevengdamas ir poetinės retorikos. S. Žirguliui itin svarbus skulptūros medžiagiškumas, netikėtos medžiagų ir technikų jungtys, autentiška medžio, akmens ar bronzos iškalba.
Antrasis S. Žirgulio kūrybos retrospektyvai skirtas renginys – laikinoji lauko skulptūrų ekspozicija Vilniaus Bernardinų sode. Masyvūs, maksimaliai apibendrinti kūriniai iš dolomito, marmuro ar granito, palyginti su elegantiška mažųjų skulptūrų kolekcija, atspindi visai kitą menininko mąstymo būdą. Kaip teigia pats autorius, čia buvo svarbu atsiriboti nuo jam įprastų skulptūrinių strategijų ir susitelkti ties akmens metafizika, atverti pačią akmens sielą. Tarsi anatomas autorius pjausto, skelia, atidengia akmens sluoksnius ir vėl juos uždaro, suneria, suveria („Amžių sandūra“, „Atviras“, „Uždaras“, Tylos vartai“). Daug fizinės jėgos pareikalavęs darbas su lauko rieduliais, skulptoriaus ištvermės išbandymas, brutalūs skulptūriniai sprendimai pasiūlo akmens kaip kūno, su kuriuo kovojama, idėją.
Akivaizdu, jog akmuo Žirguliui įdomus kaip archetipiška skulptūrinė medžiaga, kaip istorijos liudytojas, kaip pastovumo ir amžinumo matas žmogiško laikinumo akistatoje. Arba, anot skulptoriaus Iano Boydeno, „akmuo taria skiemenis, nusidriekiančius per amžinybę, o mes taip skubame“. Tad ir akmens paviršiaus lupimas, skaldymas ir svidinimas autoriui – tai siekis paliesti praeitį ir palikti gilų pėdsaką būsimam laike.
Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki rugsėjo 27 d.
Lauko skulptūrų ekspozicija Vilniaus Bernardinų sode bus atvira lankytojams iki žiemos sezono.
Kotryna Džilavjan