Marijos Šnipaitės instaliacijų paroda „Ten pat“

2014 06 06 – 06 26
Atidarymas birželio 6 d. 18–22 val.

Galerijos „POST“ darbo laikas kasdien 12 – 19 val. Išskyrus pirmadieniais

Pasak autorės: „instaliacija tarsi save kuriantis pasakojimas. Literatūroje man artimiausias tokio pasakojimo pavyzdys yra lenkų rašytojo W. Gombrowicziaus romanas „Kosmosas“.  Pats siužetas, persmelktas chaoso ir keistos sumaišties, kiek primena detektyvą. Romano veikėjai apnikiti savo maniakiškos vaizduotės tampa jai pavaldūs. Todėl į iš pažiūros nereikšmingus įvykius jie sukoncentruoja visą savo dėmesį taip priversadmi veikiau įsivaizduojamas nei realias situacijas persipynusias tarpusavyje, užmegzti keistus neatnarpliojamus ryšius. O viskas prasideda nuo regis nereikšmingo stabtelėjimo mintimis prie kokio tai reiškinio. Mane domino pats romano siužeto konstravimo būdas ir asociacijų bei keistų tarpsuavio ryšių pynimas. Tad prieš keletą metų pamėginau tokiu  literatūros kūrinio konstravimo principu remiantis sukurti instaliaciją. Ir toks kalbėjimo būdas prigijo.

Su save kuriančiais pasakojimais susiduria ir mano kūrinių žiūrovas, mėginantis juos perskaityti. Reikia paminėti tai, jog čia turiu mintyje instaliacijas apeliuojančias ne tiek į sensualinius pojūčius, kiek į potyrius, žadinamus sudirgintos atminties bei vaizduotės. Žiūrovas, pakliuvęs į kūrinio erdvę, dažnai intuityviai pirmiausia siekia žvilgsniu aprėpti visas sudedamąsias jo dalis. Tačiau vientisumas yra gana laikinas, greitai atskiri objektai ima įgauti autonomiškumą. Kiekviena iš sudedamųjų dalių, turi sukaupusi didesnį ar mažesnį informacinį lauką, transliuojamą pranešimą, kurį priėmęs žiūrovas perfiltruoja per savą patirtį, taip išplėsdamas galimų prasmių lauką. Trumpam atsiradęs autonomiškumas taip pat yra laikinas, nes sąmonė, mėginanti kiekvieną objektą išnagrinėti atskirai, nejučiomis ima regzti jų tarpusavio ryšius. Vaizduotėje išsiplečiančios jau esamos reikšmės skatina įvairias individualias interpetacijas. Kūrinys tampa supančiotas metaforų, asociacijų bei įvairiakrypčių nuorodų. Todėl kaip paprastai tokie darbai negali turėti vienareikšmiškos pozicijos, požiūrio taško, pagrindinės perspektyvos. Tokiu būdu beveik eliminuojama galimybė jog skirtingi žiūrovai kūrinį perskaitys taip pat. Visa tai leidžia tam tikrą grupę instaliacijų apibūdinti kaip save kuriančius pasakojimus.

 Nostalgijos ir fikcijos samplaikos panaudojimas konstruojant kūrinį yra vienas iš „taiklių ėjimų“ norint žiūrovą apsupti keliais skirtingais laiko sluoksniais, leidžiančiais jam pasakojamą istoriją patirti beveik kaip savą. Nostalgija, apeliuojanti į praeitį, sukuria „kažkur matyta, patirta“ įspūdį, juolab jei kalba eina apie panašias patirtis. Tuo tarpu bet kokia prisiminimų erdvė šiek tiek yra prasimanymas.  Tad kaip bebūtų žiūrovo susikurta istorija taip pat balansuos tarp prisiminimo ir prasimanymo.

Peizažas, atkeliavęs iš kelio filmų. O kartu toks tapybiškas žanras. Kaip suformuoti peizažo pasakojamą istoriją medžiagomis, objektais? Šviesa, masteliai, atstumai, faktūros. Čionykštis, tolimas ar įsivaizduojamas. Su priešaky nusėdusiu stebėtoju ir pasišalinusiu veikėju. Peizažas parankus tuo, kad puikiai savyje sutalpina laiką ir atmintį. Gali kažkur kažkadais matytus ir patirtus peizažus rekonstruoti per savo sukurtų objektų sampaikas ir  paversti savo patirčių projekcijomis. Tuomet greičiausiai instaliacijos erdvė savo pagrindinę reikšmę ir prasmes įgis per santykį su menamąja erdve. O gali panirti į fikcinius įsivaizdavimus ar kurti deja- vu patirties nuotaikas. Vėlgi, galima surasti įvairiausių peizažo žanrų : nuo butinio, iki atminties ar kultūrinio. Lygiai kaip ir temų, kurias gali nagrinėti pasitelkiant peizažą.

Atsimenu: paverčiau beržinį rąstą horizontaliai ir grožiuosi benutirpstančiu pavasariniu lauku.  O kažkas ateina, pažiūri ir  ima P. Širvį deklamuot. Apie tai nepagavojau, bet kodėl gi ne... Mainais  papasakoju apie šunį, kuris mus lydėjo visą tą pusdienį“. (Marija Šnipaitė)

Všį „Postprojektai“, POST galerija
Laisvės al. 51 a, 4 aukštas, Kaunas
[email protected]
+37069292332