7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ėjimas, laukimas ir mirktelėjimas

Sebastiano Diazo Moraleso paroda „Ficcionario“ Šiuolaikinio meno centre

Karolis Sabeckis
Nr. 10 (1071), 2014-03-14
Dailė
Sebastian Diaz Morales, „Nuvokimas“, fragmentas. 2012 m.M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, „Nuvokimas“, fragmentas. 2012 m.M. Ivanovos nuotr.
Jaudinausi eidamas į parodą, kurioje bus videodarbų. Ne tik dėl to, kad per mažai žinau apie videomenus ir Moralesą, – bijojau, kad nerasiu ką pasakyti, kad videomedija eilinį kartą mes pirštinę, o aš ir vėl pralaimėsiu dvikovą.
 
Tačiau nerimo tuštuma greitai užsipildė. Iš pradžių tamsa, paskui pasijutau atsidūręs tarsi didelėje atviroje erdvėje – sakykime, kokioje nors Rotušės aikštėje. Būtų galima ir dramatiškiau, kur nors Venecijoje, bet pakaks ir Rotušės. Su savimi turėjau iš apačios atsineštą parodos „planą“, kuris, mano galva, vertas atskiro dėmesio, nes primena kažkokį keistą architektūros projektą.
 
„Nuvokimas“ („Insight“, 2012) iškart pagavo dėmesį, nes peržengus didžiosios salės slenkstį ekrane nusivylęs sumirksėjo autorius. Šiek tiek absurdiška sakyti, kad ta projekcija gigantiška, nes visos keturios nemenkos, bet ši pasirodė masyvi ne tik formatu, bet ir turiniu. Pasirodo, atėjau pačiu laiku. Moralesas kaip tik tada ir mirktelėjo, dar keli ilgi ir lėti kadrai, ir 11.30 min. filmas prasidėjo iš naujo. Tai milžiniška, itin lėtai judanti, bet vis dėlto judanti kūrybinės grupės ir kameros fotografija – kaip miela. Laiko pakanka susipažinti su veidais, detalėmis, man patiko, kad stambiu planu parodė eksponometrą, prietaisą, kuris toks būtinas bet kokiame vaizdo gamybos procese. Kadangi viskas vyksta labai lėtai, bandžiau „skaityti“ rodomus veidus. Nieko ypatingo neperskaičiau – tūkstančius kartų matyti susikaupę, laukiantys, šiek tiek neužtikrinti veidai. Veiksmas (taip, jis labai lėtas...) prasideda su Moraleso mirksėjimu ir tuoj pakeliama ranka. Scena labai priminė primityvų dirigavimą – tik vietoje muzikos ar kažkokio garso lėtai judanti fotografija ėmė visaip lankstytis lyg kokia skarda, supratau, kad esame kreivų veidrodžių karalystėje, ir kūrybinė grupė būtent į tokį ir spokso. Šią suvokimo akimirką kaip žiūrovas jau buvau į filmą įtrauktas giliai, ir kulminacija buvo tokia, kokios ir buvo galima tikėtis. Pokšt, ir kūrybinė grupė dūžta į šipulius. Vėliau, kitoje plano pusėje skaitydamas anotaciją, radau autoriaus mintį apie veidrodžio ir kameros galimybes transformuoti daiktus, vadinasi, ir tikrovę. Bet, tiesą sakant, man įdomiau buvo kankintis žiūrint tą lėtą dūžį, kai puikiausiai suvokiu, kas įvyko, ir žinau, kad tai – sekundžių reikalas, bet esu priverstas matyti šukes, lėtai besivartančias ore, mėtančias į mane kūrybinės grupės veidų fragmentus. Iškart prisiminiau Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą“, kur antrame veiksme žiūrovui tiesiog tenka iškęsti į skutelius draskomo, o paskui šluojamo laikraščio sceną. Tai neišvengiama, nes net ir nusisukęs nuo projekcijos vis tiek apie ją galvočiau, norėčiau pabaigti žiūrėjimą. Taip ir lieki stovėti susidūręs su ta tikrove.
 
Baisiausia seka toliau – kai vaizdas apsisuka montaže ir pamatai juodą skylę, į kurią dabar žiūri kūrybinė grupė ir Moralesas. Kaip jau minėjau, man įėjus autorius atrodė nusiminęs. Tai buvo filmo pabaiga, dabar ją žiūriu iš naujo, ir matau visos grupės žmonių nusivylimą,o gal čia kito žodžio reikėtų... Kadangi tai ne šiaip sau veidrodžio daužymo aktas, o kūrinio gimimas, ta grupė žmonių jo laukia kažkaip viltingai, ir suvokimas, kad viskas, amen, baigta, sudaužėm, ačiū, viso gero, juos nuvilia. Šitą jausmą turėtų puikiausiai suprasti fotografai, kurie kadro kartais laukia ne kelias minutes ar valandas, o metus ar net dar daugiau, ir ta sekundės dalių trukmės kulminacija visuomet keistai nuvilia. Įsiminė finalinis žvilgsnis į mane – mačiau, kad žvilgsnio savininkas ketino rūkyti, bet sekundės dalį pasirodė kažin koks įtarumas. Tartum jis suabejojo ta ką tik dužusia tikrove ir, žiūrėdamas į juodo rėmo skylę, kur ką tik buvo veidrodis, išvydo... mane.
 
Toliau buvo „Pasajes I“ ir „Pasajes II“ („Fragmentai I“, 2012; „Fragmentai II“, 2013). Tiesą sakant, iš pradžių pamačiau „Pasajes I“ ir nuėjau tolyn, bet greitai susivokiau – antrasis buvo kitoje sienos pusėje. Teoriškai tai du savarankiški kūriniai, bet kad jau pateikiami drauge, kaip vienas darbas, pasistengsiu ir kalbėti apie abu vienu metu. Pirmasis – horizontalus. Ten Federicas Zukerfeldas kerta Buenos Aires horizontaliai, varstydamas įvairiausias duris ir patekdamas vis į kitą erdvę. Beje, ar man vienam pasirodė, kad visur keliaujant tenka pereiti daugybę tualetų? Žinoma, gyvenime mes – vieniši ir privatūs, ir norisi tuos tualetus suprasti būtent taip. Filme nuolat tenka atsidurti tokioje lašančioje, intymioje, ne visai viešoje erdvėje, vien tam, kad patektum, pavyzdžiui, į erdvų holą istorijos muziejuje. Romantiška. Antroji kelionė vertikali – ne tik judėjimas vyksta vertikaliai, bet ir kadro formatas toks. Galvon šovė mintis, kad, be didesnių interpretacijų, mes visi kasdien šituo kryžiumi gyvename, visai kaip Federicas. Pirmyn atgal, aukštyn žemyn, visai nesvarbu, ar tai vyksta šiandien, prieš 20 metų ar po 20-ies.
 
Tiesa, labiausiai įstrigo epizodas, kur pagrindinis veikėjas praslenka kažkokia anatomijos muziejaus sale, kur parodomas nervų sistemos ekspozicijos fragmentas, o kadre sušmėžuoja ir prie stalo dirbantis žmogus. Pavadinau jį nervų sistemos sargu. O tas begalinis durų varstymas kartais ima atrodyti isteriškas, nors Federicas visą laiką atrodo gana užtikrintas – vaikšto gal ir be tikslo, bet ir be baimės ar smalsumo. Tik užtikrintai, beveik abejingai juda pirmyn, kiekvienoje naujoje erdvėje greitai apsidairo, tikriausiai bando sukurti trumpiausią maršrutą iki kito durų atidarymo. Antroji kelionė su pirmąja man susirišo per laiptus – pirmojoje laiptai pasirodo tik kartą, ir Federicas jais juda kažkaip horizontaliai, ne taip, kaip, mano įsivaizdavimu, turėtų judėti. Akimirką atrodo, kad tuo metu jį veda smalsumas, ir abejingumas su užtikrintumu kelioms sekundėms pranyksta. Antrojo pasivaikščiojimo vertikalė tam ir pritaikyta – laipiojimui, kilimui aukštyn. Čia aplinka šiuolaikiška, moderni, tad ir žmogaus matosi daug mažiau. Aplinka ir šviesa vertikaliose kompozicijose personažą suėda kaip kokia gobši pabaisa. Federicas pagaliau ima stabčioti – vieną kartą užsiriša batą, kitą sykį lyg ir sustoja atsigerti vandens iš čiaupo.
 
„Krentantis“ („Suspention“, 2014) dydžiu tikriausiai pralenkė net „Nuvokimą“, bet įdomiausia dalis – pastoliai priešais ekraną. Tame mistiškame peizaže galima prisėsti, ypač supratus, kad dabar keturiolika minučių ir trisdešimt sekundžių žiūrėsi į ore pakibusį žmogų. Mano pagalbininkas – planas su tekstukais kitoje pusėje – skambiai minėjo Walterį Benjaminą ir nesudrumsčiamą žmogaus pasyvumą ateities akivaizdoje.
 
Veikėjo krytis prasideda po įspūdingo garsinio signalo, kūnas sugniaužtais kumščiais pasirengęs kritimui. Tačiau kinta tik krintančiojo drabužių klostės ir fono spalva. Imu abejoti nesudrumsčiamu pasyvumu, nes susidūręs su neaiškios kilmės dulkėmis žmogus jose skęsta, muistosi, vadinasi, vis dėlto šį tą daro, kol kuriam laikui visai pranyksta aukso fone ir užsimiršęs imu galvoti apie biblinę ištarmę „iš dulkės į dulkę...“, o kai žmogus vėl išnyra iš tų keistų dalelių lietaus, ima priminti didžiulį embrioną su batais ir plaukų kuokštu ant galvos. Gal iš čia ir pasyvumas... Neišvengiamumas. Turėtum nepamiršti, kad visų pirma krenti, o tik paskui darai ką nors kita, ir toje neviltyje visada imi priminti embrioną su batais ir plaukais, kuris tiesiog skrieja erdvėje, ir visa, ką jis gali daryti, yra džiaugtis besikeičiančiu fonu.
 
Nulipęs nuo pastolių patraukiau prie skylės sienoje. Plane buvo parašyta, kad darbas vadinasi „Orakulas“ (2008). Visai smagu buvo pas orakulą eiti, patirti tą kelionę, įlipti į juodą skylę raudonu apvadu. Bet tada ir vėl buvau pasodintas kaip „Pink Floyd“ „Sienos“ veikėjas, ir spoksojau į ne vieną, o du ekranus, vienu metu rodančius iš esmės tą patį vaizdą, tik vos skirtingu rakursu. Bandžiau sugalvoti, ar mane bando įtikinti kaip kine, kad tai tikra? Nepasakosiu apie tai, ką pamačiau filme, ir nesakysiu, kur internete galima pažiūrėti vieną šio darbo versiją, bet išėjus iš ŠMC neapleido mintis, kad aš pats tapau tuo bjauriu visažiniu, kuris tarsi iš apsauginio būdelės žiūrėjo į niekuo dėtų žmonių (ir plastikinio maišelio, ir paukščių) gyvenimus, ir dargi dvigubame ekrane. Vienu metu ir gaila, ir savaip gražu, kad tos žinios – ne pačios svarbiausios. Maišeliai gatvėmis skraido kasdien, vyriškiai prieplaukose su knygomis nereti svečiai – tai paprasta ir nuobodi kasdienybė. Užtat tikra.
 
Buvo pažadėti „menininko specialiai parodai sukurti architektūriniai labirintai“, ir pagaliau kvietimas netuščiažodžiauja, sako tiesą, nes erdvė, kurią lyginau su aikšte, užsipildė Sebastiano Diazo Moraleso architektūra, o žiūrint abi keliones po Buenos Aires tai jaučiasi labiausiai. Stovint priešais pirmąją – dešinėje už nugaros girdžiu dūžtantį „Nuvokimo“ veidrodį, o kairėje švilpia „Krentantis“. Be audioefekto, žinoma, veikia ir kūrinių masteliai. Apėjęs sieną ir žiūrėdamas antrąjį pasivaikščiojimą, veidrodį jau ne tik girdėjau, bet ir puse akies mačiau, ir „Krentantis“ iš čia atrodė daug labiau krentantis nei sėdint ant pastolių ir laukiant stebuklo. „Orakulas“ – kaip tikras orakulas: ir izoliuotas, ir su savo asmeniniu garso takeliu, bet ta skylė sienoje... Vis norisi atsigręžti ir pažiūrėti, kas dar pro ją išlįs. Videoformatas šį kartą jei ir išgąsdino, tai visai kitaip, nei tikėjausi.
 
Paroda veikia iki kovo 16 d.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)
Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.

 

Sebastian Diaz Morales, „Nuvokimas“, fragmentas. 2012 m.M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, „Nuvokimas“, fragmentas. 2012 m.M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, „Pasajes I“, fragmentas. 2012 m.M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, „Pasajes I“, fragmentas. 2012 m.M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, „Pasajes I“, fragmentas. 2012 m.M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, „Pasajes I“, fragmentas. 2012 m.M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, „Krentantis“, fragmentas. 2014 m. M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, „Krentantis“, fragmentas. 2014 m. M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, „Orakulas“, fragmentas. 2008 m. M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, „Orakulas“, fragmentas. 2008 m. M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, „Krentantis“, fragmentas. 2014 m. M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, „Krentantis“, fragmentas. 2014 m. M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, „Pasajes II“, fragmentas. 2013 m. M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, „Pasajes II“, fragmentas. 2013 m. M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Sebastian Diaz Morales, ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.