Vinco Kisarausko (1934-1988) miniatiūros „Kitokios „kamėjos“

2014 03 01–03 31   

Vinco Kisarausko kūriniai, prisiminus šio menininko kūrybą, dažniausiai asocijuojasi su didelio ir vidutinio formato tapybos darbais, nemažais asambliažais, kurių paviršiuje spalvą ir keistas erdves sukuria metalo, medžio, plastiko, poligrafijos elementai.

Šioje parodoje, juvelyrikos ir metalo objektus eksponuojančioje galerijoje „Argentum”, išvysime kūrinius, kurie tikrai niekada nėra pasirodę ekspozicijose, parodų ir muziejų vitrinose, nes tai kažkada neatitiko oficialiosiose erdvėse eksponuotinų objektų parametrų ir kartu oficiozinių lūkesčių, nes 1979–1982 metais tokio pobūdžio kūriniai – tapybos, objekto, asambliažo „dariniai” - niekaip nebūtų tilpę į meno cenzūros „lentynas”.

Šie nedidelio formato, 4–12 centimetrų skersmens tapybos darbai-objektai savo prasminiu, emociniu lauku, paveikumu išties nenusileidžia menininko sukurtiems didelio “mosto” darbams, nes tai – tokio pat intensyvaus ir atsakingo kasdienio darbo rezultatas, kur kiekviename iš jų galima sekti, pamatyti visas pagrindines temas, emocijas, metaforas, simbolinius antikinių tragedijų personažus, su kuriais savo vidinio pasaulio, sielos būsenos kasdienybę paralelizavo, tapatino Vincas Kisarauskas.

Dažniausiai žiūrovas mažo formato, miniatiūrinių parametrų tapybos darbams nėra linkęs suteikti kolekcinio, muziejinio statuso, bet Vinco Kisarausko darbai, kad ir visai maži, nustebina savo formos, spalvos, kompozicijos, temos išbaigtumu, svarumu.

Nematant tikro aplinkos ir objektų santykio, nesuvokiant mastelio, kai žiūrime į šiuos kūrinius foto ar videoformate, atrodo, kad tai didelio formato darbai, galintys užpildyti nemažą parodų salę, bet šioje parodinėje erdvėje nedaug vietos, o mes turime galimybę pamatyti tikrai plataus diapazono parodą, kurioje sprendžiami menininkui aktualūs erdvės, formos deformacijos, architektoninės transformacijos, spalvos emocijos uždaviniai, kurioje tvyro karaliaus Edipo tragedijos, vienišumo, beviltiškos būties suvokimo skausmas, Antigonės pasiaukojimo idėjai, padėties be išeities neviltis, Sūnaus palaidūno atgailos ir vienatvės sumišę jausmai.

Vakaras, keista šviesa, surėmusi pečius, kad išliktų „Mūsų karta”, keistos nuojautos besislepiančios už durų, stilizuoti tuomečių sovietinių daugiabučių „zikuratai” („Edipas saulėlydyje”, „Edipo vakaras”), visa tai lygiai taip at telpa mažuose tempera ant kartono tapytuose darbuose, objektuose, kurie lyg “tramdomaisiais marškiniais” apkaustyti, aprėminti ready made metalo, ketaus, plastiko  rėmuose, tarsi simbolizuojančiuose aplinkinio pasaulio „presą”, kontrolę, kuri tiekaštuntajame dešimtmetyje, tiek ir dabar (bet kitaip) įtakoja menininkų būtį bei kūrybą.

Pasižiūrėjus ne taip rimtai į šiuos objektus-tapybines miniatiūras, galima gana žaismingai pasidžiaugti menininko išmone,  sugebėjimu pritaikyti, atrodo, tik utilizacijai tinkamus daiktus, detales, metalo cilindrus savo kūrybos „aprėminimui“.

Vinco Kisarausko mažiausio formato darbai lygiai taip pat gali priminti ir emalio miniatiūras, žėrinčias grynomis, mineralinėmis spalvomis, gali priminti iš pusiau brangių akmenų išgraviruotas kamėjas, kurias aprėmina kartais ir gana sudėtingos konfigūracijos metalo „apsodai“...

Menininko mažieji tapybiniai objektai – lygiaverčiai savo tematika didelio formato drobėms, bet kartu ir blyksinčios spalvomis, konstrukcine išmone, kitokios, niekur nematytos „kamėjos”, kurios tiek be galo stebina, tiek ir itin džiugina kiekvieno žiūrovo akį.

Vaidilutė Brazauskaitė-L