Vinco Kisarausko (1934-1988) paroda „Prieblandos valandos“

Atidarymas vasario 17 diena, 17 val.

Paroda veiks 2014 vasario 17–kovo 8 d.

Venecijos bienalėje, vaikščiodama po prikritusius lapų, atidarytais stoglangiais paviljonus, įsileidusius į belaikes baltas ekspozicines erdves aplinkinį pasaulį, mąsčiau, kaip tai būtú galima padaryti Lietuvoje. Nes praviras langas žiemą čia reiškia įsileisti baltą stingdantį šaltį, nuo kurio slepiasi visa gyvybė, įsileisti naikinančią stichiją. Žiemą Lietuvoje tamsu, mano tėtis Vincas Kisarauskas stengdavosi išnaudoti, o mama Saulė Kisarauskienė tebegaudo kiekvieną šviesesnę valandą tapybai. Nuolat laukiame ilgėjančių dienų, stebėdami dangų. Tos kartos tapytojai niekad netapė prie elektros apšvietimo, priimdami spalvos ir natūralios šviesos egzistavimą kartu kaip aksiomą. Ši paroda gimė iš noro į lietuvišką baltąjį kubą įsileisti aplinkinio pasaulio, ir jei tai prieblanda, tamsa, kodėl to nepatirti parodoje, paliekant paveikslus natūraliai gyventi, kaip jie gyveno tapytojo dirbtuvėje?

Kita svarbi šios ekspozicijos atsiradimo priežastis, žinoma, yra Vinco Kisarausko jubiliejus, tačiau ir be to jau ne vienus metus brendo mintis parodyti nemažą kūrybos dalį sudarančius, tačiau viešajame diskurse mažiau žinomus kūrinius – „Brutalųjį ciklą”, „Išprievartavimus”, „Figūras figūrose”, kitus kūno, erotikos temą gvildenančius paveikslus, tuo labiau, kad ši tema taip pat dera ar prašo prieblandos, turi ryškų slėpimo ar slaptumo aspektą. Galėčiau banaliai pajuokauti, kad sovietmečiu sekso nebuvo, t. y. kad ši tema buvo viena iš tų ypač "netinkamų", tačiau nenorėčiau visko suvesti į erotiką ar sovietmetį - išprievartavimai tiek fizine, tiek moraline prasme aktualūs visuomet, tuo labiau, kad mama vis primena – jie ir buvo sukurti, turint omenyje politinį aspektą. Atidžiau pažiūrèję ir savo laikmečio patamsiuose jų pakankamai rasime, kaip ir pokalbių apie rimtus dalykus. Dviese. Kai kalba kūnai. Tad palieku lietuvos platumų šviesą, tapybą ir kūnus kalbėti savo kalba, ką aš čia tuščiažodžiausiu...

                                                                                                                                            Aistė Kisarauskaitė

Šiais metais, kovo 1 dieną, Vincui Kisarauskui (1934–1988) būtų sukakę aštuoniasdešimt metų.

Kiek daug pompastikos dažnai būna, minint žinomų, nusipelniusių menininkų jubiliejus! Mes, pristatydami šią parodą, nesiekėme nei patetikos, nei pompastikos, tiesiog norėjome parodyti, priminti, kad net jei menininko ir seniai nėra mūsų tarpe, jo kūryba, paveikslai ir toliau “gyvena savo gyvenimą”. Paveikslai, kūriniai gyvena, jie saugomi Vinco Kisarausko dirbtuvėje tyliai laukia nauju parodų, o kabantys mūsų namuose – yra natūraliai susiklosčiusios gyvenamos aplinkos dalimi. Šie paveikslai yra tiesiog šalia. Ryte jų paviršiumi praslysta pirmi šviesos blyksniai, dieną šviesa tolygiai apšviečia visą jųjų paviršių, vakarop, kai ateina prieblandos valanda – vėl kitaip pamatome darbų spalvas, figūras bei linijas, o naktį paveikslai „ištirpsta” tamsoje.

Galerijų, muziejų salėse paveikslai gyvena labai „viešą”, „paradinį” gyvenima, juos apšviečia dirbtinė šviesa, iliuminacija, halogenai, dirbtinis apšvietimas kardinaliai keičia kūrinio tapatybę, spalvos tampa visai kitokios, santykiai, niuansai, akcentai keičiasi, niveliuojasi arba atvirkščiai tampa labai nenatūralųs, dramatiški, dirbtiniai, o gal net arogantiški...

Aistė Kisarauskaitė savo tekstinėje impresijoje užsiminė, kad paveikslai buvo kuriami, esant natūraliam apšvietimui, godžiai gaudant kiekvieną šviesos blyksnį, šypsnį. Taip, vasarą, pavasarį, ankstyvą rudenį natūralios šviesos pakanka, bet tokiu metu, kaip dabar (vasario–kovo mėnesiais) jaučiamas toks jos stygius, todėl pabandėme, eksponuodami paveikslus tik prie natūralaus apšvietimo, pajusti, kaip jie buvo sukurti, kokios spalvos, potėpiai ryškėjo, o gal keitėsi, nyko natūralioje dienos tėkmėje, nuo ryto iki vakaro.

Parodoje eksponuojami paveikslai beveik nerodyti parodose, jų tematika tiesiog kažkada buvo nepatogi, neformatinė, tai „prieblandos valandų“ pasaulis (darbai iš ciklų „Brutalusis“, „Figūros figūrose“, „Išprievartavimas“), kupinas tiek pirminio, nepagražinto erotizmo, brutalių, instinktyvių pojūčių, o kartais ir agresijos. Apnuogintas kūnas – kartu ir apnuogintos sielos metafora, „atspindys“, ne tik trokštančios, aistros genamos sielos, bet ir palaužtos, aplinkybių ar tai sistemos išprievartautos sielos atspindys, priekaištas pasauliui, kai žmogus balansuoja tarsi ant ribos, skiriančios paradinę, gal ir dirbtinai idealizuotą gyvenimo pusę ir tąją, kuri slepiasi už uždarų durų, pasąmonėje, kai ateina prieblandos valandos, kai naktis yra kupina ne tik goslaus laukimo, bet ir nepamatuojamo sielos, širdies skausmo, kupina gailesčio, kad nesipriešino viską iš anksto apsprendžiančiom aplinkybių duotybėms.

                                                                                                                                     Vaidilutė Brazauskaitė-L.