Kelionės žavi ne galutiniu tikslu, o keliautojo būsena. Dėl kristalizuotos, ryškios būties blykstės, kurios patyrimus nagrinėjo Alfonsas Lingis ir Aleida Assman, beldžiamės tūkstančius kilometrų siekdami atsinaujinti, atgyti. Atviras, tranzitinis, patekęs į „pauzę“ tampi tuomet, kai lokalioje vietoje, lokaliu laiku susikonstruota tapatybė, akistatoje su kitoniškumu lyg spalvoti kaleidoskopo stikliukai pabirusi į šalis, iš naujo perkuria viską, ką iki tol matei, patyrei, kuo buvai.
Grafikos dizainerė Aušra Lisauskienė, ketvirtą personalinę parodą „Erdvės raidės“ atidariusi Prancūzų instituto parodų salėje, savo darbais būtent apie tokią keliautojo būseną ir kalba. Eksponuojami kūriniai, gimę per stažuotę Paryžiuje, žadina smalsumą – iš pirmo žvilgsnio darbai primena individualizuotus kelionių žemėlapius, užrašų knygeles, dienoraščius – labai asmeniškus, bet kartu atvirus ir kiek veidrodiškus.
Lengvas, besvoris darbas „Rūdys“ išsaugo monumentalumą, jo kūnas susiūtas, dailiomis klostėmis suguldytas iš senų, perskaitytų paryžietiškų laikraščių. Užteptas, užlietas dažų sluoksniu, laisvai nužymėtas pabirais ženklais. Darbas vibruoja, plazda lyg besileidžianti teatro uždanga. „Rūdžių“ paviršius švelnus, vietomis net slidus – juodas dažas probėgšmiais užteptas vėsiu sidabru, padrikai nutaškytas kaitrios ochros lašeliais. Kūrinys spindi, traukia į save žiūrovą tarsi į tankiai suaustą užuolaidą atsimušantys nepažįstamo miesto atspindžiai.
Kitas įdomus kūrinys „Kvapas ir skonis“ – daugiau kaip dvidešimt taisyklingų, keturkampių medžio plokštelių, akių lygyje dviem eilėm sukabintų ant baltos sienos. Delno dydžio darbeliai lyg senovinės ikonėlės, keliskart perpieštos, pertapytos, sukaupusios pulsuojančios energijos, persidengiančios kintančios spalvos, ornamento jėga. Mirgančių, prislopintų spalvų sluoksniai protarpiais pragrandyti, pravalyti ir vėl užkloti jau kitos spalvos dažu – auksiniu, sidabrišku ar prislopintu raudoniu. Darbai neįkyriai pažymėti raidėmis, simboliais – pilni informacinio murmesio, išreikšto per kaligrafinių ženklų kaitą – tai išnyrimą, tai pasislėpimą. Įdomu tai, kad „Kvapas ir skonis“ sklidinas erdvės. Toji erdvė – gili, tyli, talpi. Nors kūriniai pilni fragmentuotų emocinių atspalvių, kartu jie alsuoja visiška laisve. Ilgiau į juos žiūrint, tarsi atitrūksta nuo sienos ir levituoja erdvėje. Galop, įdėmiai apžiūrinėjant darbus, gali pajausti ir vyraujančios spalvų paletės kvapą – šiltos ambros, jauno raudono vyno ir perregimo tabako dūmo mišinį. „Kvapas ir skonis“ išlaiko ir juodo dirvožemio, kelio dulkių pėdsakų grubumą – darbai grūdėti, prisodrinti netolygaus potėpio, skaudaus spalvos, raidės rėžio, grublėtos faktūros.
„Paryžius XXX“ – koncentruotas, didelio formato, rėmais ir stiklais nuo žiūrovo atribotas triptikas. Jis neprovokuoja žiūrovo bendrauti, net neprašo per daug dėmesio, nes pats yra supresuota ir išbaigta komunikacija. Tai žiūrintysis turi kalbinti kūrinius – įsižiūrėti, įsiklausyti. Tik tuomet pamatai, kad tamsūs darbų paviršiai čia tai išblėsta, tai labiau ryškėja, yra nelygūs, faktūriški, pripildyti linijų lūžių, storesnių ir plonesnių sluoksnių persikeitimo, klijavimo, lankstymo, kintančios vidinės dinamikos. Apima keista būsena, kai iš pirmo žvilgsnio tamsūs, „nematomi“, nekalbūs darbai pradeda aktyviai veikti žiūrovą. Kūrinių veikimas kaip ir tamsumas vėlgi yra daugiasluoksnis – pilnas skirtingų atspalvių variacijų, emocinių blyksnių, transformuotų į spalvą nuo šalto šlapio smėlio rusvumo iki tamsios ochros, nuo pilkos iki anglies juodumo.
Aušros darbuose, kaip ir Paryžiuje, labiausiai žavi lengvas, rafinuotai pateiktas (ne)rūpestingumas. Darbai nėra gaivališki, išdrykę, oriški. Priešingai – sklidini suspaustos tranzitinės būsenos patirčių. Triptikas veria žiūrovą pulsuojančiais, tarsi gyvais, besimainančiais atspalviais. Taip „Paryžius XXX“ tampa ne tik vizualaus meno kūriniu, bet ir glaudžiai, tankiai „suaustos“, suspaustos į tankį kultūrinės patirties portalu. Jei norite, kad darbas atsivertų, turite prie jo „prisijungti“ visu stebėtojo atidumu.
Instaliacija „Knygraidės“ – atsvara tamsiesiems, „sunkiesiems“ menininkės darbams. Ant baltos plokštumos iš tuščių išskleistų, pačios autorės surištų knygelių sukonstruotos abėcėlės raidės. Jų galima nestebėti, neskaityti. Tik žavėtis išskleistomis puslapių vėduoklėmis, dinamiškomis, kone bioninėmis formomis. Darbas atviras, „švarus“, grynas. Vis dėlto žiūrintysis turi savarankiškai „išsipakuoti“ prieš akis atsivėrusio meno kūrinio, kaip įvaizdintos kultūrinės patirties, reikšmes. Autorė sąmoningai žiūrovui nesiūlo instaliacijos perskaitymo „rakto“, leisdama žiūrovui išgyventi „pauzės“, „blyksnio“ momentą. Žiūrovas gali matyti ir mąstyti savarankiškai, kūrinyje atrasdamas tiek šiuolaikiškumo, tiek ir istoriškumo dvelksmą, tiek kalbos, tiek ir paskiros raidės nešamą reikšmę ar tiesiog elegantišką, rafinuotą žaidimą formomis.
Autorė savo asmeniškus, neapčiuopiamus paryžietiškos kultūrinės terpės patyrimus – garsus, vaizdus, spalvas, kvapus – transformuoja į vizualias medžiagiškas formas, tuo įdaiktindama neapčiuopiamos, tranzitinės patirties būsenas. „Erdvės raidės“ – tai vizualus kalbėjimas universaliais meniniais kodais, todėl kiekvienam žiūrovui, nepriklausomai nuo jo turimo kultūrinio bagažo, tampa perskaitomas, suprantamas ir savas.
Paroda veikia iki lapkričio 30 d.
Prancūzų instituto parodų salė (Didžioji g. 1, Vilnius)
