7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie spausdintas ir pirštais rodomas kabutes

Paroda „Mylios valanda“ galerijoje „Vartai“

Eglė Mikalajūnė
Nr. 37 (1051), 2013-10-11
Dailė
Rokas Dovydėnas, „Plėviakojis vs Louhan“. 2010–2011 m. A. Lekytės nuotr.
Rokas Dovydėnas, „Plėviakojis vs Louhan“. 2010–2011 m. A. Lekytės nuotr.
Šių metų pradžioje aplankius kelias naujai atsidariusias parodas kilo mintis, kad Vilniuje daugėja „gražių“, profesionaliai instaliuotų parodų. Mintį įkvėpė tuo metu rodytos Dainiaus Liškevičiaus „Trylikto taško projekcijos“ VDA galerijoje „Artifex“, Lino Jusionio bei Nerijaus Ermino paroda galerijoje „Vartai“ bei prieš trejus metus vykusi Kristinos Inčiūraitės paroda „Išlikimas“ Šiuolaikinio meno centre. Mano minimas grožis tik reliatyviai turėjo ką bendra su parodų kokybe – kitaip tariant, jis prie jos prisidėjo, bet jos nenulėmė (tuo visiškai nenoriu pasakyti, kad „gražios“ parodos būtinai turi būti nevykusios kitais aspektais). Gražiosios lietuvių parodos man priminė olandų rengiamas ekspozicijas – jų turinys įvairuoja, bet dizainas beveik visuomet yra puikus.
 
Kalbant apie „Vartų“ kontekstą, sau mintyse netgi susikūriau ne itin rimtai skambančią teoriją: esą požymis, leidžiantis nustatyti šioje galerijoje rengiamų parodų gražumą, yra kūrinių santykis su dekoratyviomis lubomis. Kitaip tariant – jei atkreipi dėmesį į lubas ir gali grožėtis jų derme su rodomais objektais, vadinasi, paroda išties graži. Tokia dermę tikrai pamenu egzistuojant jau minėtoje Lino Jusionio ir Nerijaus Ermino parodoje bei 2011 m. Tomo Martišauskio parodoje. Manau, jų buvo ir daugiau, bet kitų aš nemačiau arba neatsimenu.
 
Kita parodų savybė, paskutiniu metu patraukusi mano dėmesį, buvo gebėjimas sukelti žiūrovo atidumą, pastabumą ir įtarumą. Tai reiškia, kad būdamas parodoje pradedi atidžiau žvalgytis, daugiau pastebėti ir dėl to įtarti kai kurias interjero, per langą matomo vaizdo detales ar atsklindančius garsus esant parodos dalimi. Pavyzdžiui, pavasarį „Vartuose“ veikusioje Patricijos Jurkšaitytės parodoje, kurią lydėjo kelis kartus per savaitę fortepijonu atliekamas Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės kūrinys „Wolfgang, is that you?“, įtartini tapo iš antro aukšto sklindantys fortepijono garsai, pasikartojantys visiškai neaiškios kilmės girgždesiai šiaurrytinėje salėje ir netgi pro langą matoma Šv. Kotrynos bažnyčia, kuri tam tikrame lygmenyje atliepė Patricijos Jurkšaitytės mažųjų olandų tematiką. Ir nors buvau devyniasdešimčia procentų tikra, kad įtariami garsai ir objektai menininkų akyse nėra jų projektų dalis, man atrodė, kad savoje sąmonėje jais praturtinti parodą yra verta. Kaip supratau iš Claire Bishop straipsnio („Now You See It“, Artforum, 2013 rugsėjis), kita šiemetinė lietuvių rengta paroda, kurioje galėjo kilti panašių abejonių dėl objektų ar vyksmų priskyrimo meno kūriniams, buvo „oO“ Lietuvos ir Kipro paviljone Venecijos bienalėje.
 
Paroda „Mylios valanda“, kuriai skirtas šis straipsnis, mano sąmonėje nepasižymėjo nei pirmąja (ypatingo grožio), nei antrąja (atidumo skatinimo) savybe, bet įkrito į trečiąją – „juokingų“ (teigiama prasme!) parodų kategoriją. Ieškant kitų pavyzdžių, tokios buvo Martos Vosyliūtės paroda „Sekta“ Vilniaus geležinkelio stotyje (2010) arba Gintaro Znamierovskio ir Donato Srogio paroda „Postmodernizmo aukoms atminti“ Jono Meko vizualiųjų menų centre (2011). Taip jau atsitiko, kad būtent apie šias, o ne apie anksčiau minėtas gražiąsias ar atidumą skatinančias parodas man yra tekę rašyti, ir tenka rašyti dar kartą.
 
Parodą pristatančiame tekste ir ypač rugsėjo 26 d. vykusioje ekskursijoje humoras ir žaismingumas buvo paminėti labiau epizodiškai, daugiau dėmesio skiriant kūriniuose naudojamam permąstymo / apvertimo principui ir kūrinius jungiantiems saitams („kūriniai suvokiami kaip nehierarchiška, polilogiška elementų visuma, (...) dalyvius vienija žaismė ir netikėtų situacijų, kurioziškų įvykių permąstymai“). Šie aspektai išties yra svarbūs ir pastebimi parodoje, kurios pradžią ir pabaigą labai sėkmingai apsupa du kūriniai: Vitalijaus Červiakovo „Zapiekanka“ ir Justės Venclovaitės „Kabutėse“. Pirmajame kūrinyje grafinio dizaino produktuose dekoratyviai naudojamos natos parodos metu yra sugrojamos fortepijonu (kaip galima tikėtis, melodijos yra atsitiktinės ir „beprasmės“). Antrajame kūrinyje – kambaryje ant sienos projektuojamos dvi pieštos rankos, rodančios gestą, reiškiantį kabutes. Pasak menininkės, tai yra „gestas, galintis viską sunaikinti, arba atvirkščiai“. Pirmasis kūrinys labai aiškiai įveda principą, kuris kiek pakitęs kartojasi tolesniuose kūriniuose: tai yra tam tikrų reiškinių logikos apvertimas arba, kitaip tariant, jų paėmimas į kabutes. Paskutinis kūrinys nebe pritaiko, o tiesiog parodo patį principą: tarkim, muzika reklaminiuose vaizduose yra „muzika“, Algimanto Kunčiaus kūrinių gamyba Aurelijos Maknytės kūrinyje yra „gamyba“, mutavusios karvės skulptūrėlė yra „karvės“ skulptūrėlė ir t.t., o Justės Venclovaitės kūrinio kabutėse nebėra nieko, telieka tik pačios kabutės. Tai kūrinys, kuriam, mano akimis, itin svarbus bendras parodos kontekstas. Nežinau, ar jis buvo kurtas specialiai šiai parodai, bet įsiliejo į ją tobulai.
 
Kodėl pradėjau nuo tokių paprastų, beveik kvailų kategorijų (gražios, atidumą skatinančios ir juokingos parodos) ir kodėl noriu sąmojį pabrėžti labiau nei kuratorių minėtus „apvertimus“, „permąstymus“ ar kūrinių tarpusavio jungtis (verta prisiminti ir parodos pavadinimą „Mylios valanda“, kuris taip pat, kuratorių teigimu, kalba apversta logika)?
 
Šią žiemą Šiuolaikinio meno centre vyko taip pat humoro nevengiančio danų menininko Olofo Olssono performansas, kurio pabaigoje jis sudainavo dainą apie tai, kaip nuliūsta gavęs naujienlaiškius apie šiuolaikinio meno renginius, kuriuose kartojasi tie patys raktiniai žodžiai (jo minėtų žodžių tiksliai neatsiminsiu, bet galiu paminėti kelis panašius pavyzdžius: „post-Fordist“, „re-thinking“, „intervention“ ir t.t.).
Skaitant parodą „Mylios valanda“ pristatantį tekstą, kuriame buvo pabrėžiamas nehierarchiškumas, polilogiškumas, permąstymas ir t.t., šiek tiek nuliūdau ir aš. Nenoriu pasakyti, kad būtent šie principai yra prasti ir jų neturėtų būti parodoje, anaiptol, tačiau tai jau yra tarsi privalomi šiuolaikinio meno raktažodžiai ir principai, kurie gali veikti gerai, tačiau savaime nebevilioja – nes nėra netikėti ir nežinomi.
 
Parodoje patraukę aspektai buvo kiti, galbūt mažiau so contemporary, bet, kita vertus, retesni Vilniaus kontekste. Tai yra jau minėtas sąmojingumas ir žaismingumas, kuris, palyginti su anksčiau minėtomis Martos Vosyliūtės ir Gintaro Znamierovskio parodomis, yra daug švelnesnis ir subtilesnis, tačiau nepraradęs paveikumo. Kartu su jais atsirado ir tam tikro intymumo (Balčikonių šeimos kilimas, Mildos Laužikaitės atgaivinamas kažkieno namuose užsibuvęs nebenaudojamas pianinas, dviejų kompanijoje mėtomi spalvoti pieštukai, keraminių vazų rinkinys ir t.t.), kuris suteikė konceptualiems gestams artimumo kasdienio nepretenzingo gyvenimo tėkmei.
 
Su viena iš parodos kuratorių Danute Gambickaite teko pakalbėti apie Justės Venclovaitės kūrinį: man kilo klausimas, kodėl buvo pasirinkta būtent tokia, kuratorės žodžiais tariant, trash (šiukšlių estetika) piešinio stilistika. Kaip jau minėjau, kūrinyje tarp kabučių nieko nėra. Bet pačios pieštomis rankomis rodomos kabutės yra ne spausdinto teksto, t.y. – ne knygos ar straipsnio, o viską apimančio, kasdien prieš akis atsiveriančio internetinio vaizdų srauto kabutės. Ir tai yra dar viena itin stipri jungtis, sujungianti Justės Venclovaitės kūrinį su likusia parodos dalimi.  
 
Paroda veikia iki spalio 19 d.
Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., sekmadieniais 12–16 val.

 

Rokas Dovydėnas, „Plėviakojis vs Louhan“. 2010–2011 m. A. Lekytės nuotr.
Rokas Dovydėnas, „Plėviakojis vs Louhan“. 2010–2011 m. A. Lekytės nuotr.
Aurelija Maknytė, „Nr. 5541956“. 2011 m. A. Lekytės nuotr.
Aurelija Maknytė, „Nr. 5541956“. 2011 m. A. Lekytės nuotr.
Gediminas Akstinas, kūrinio „Debesėlis“ fragmentas. 1987 m. A. Lekytės nuotr.
Gediminas Akstinas, kūrinio „Debesėlis“ fragmentas. 1987 m. A. Lekytės nuotr.
Gediminas Akstinas, kūrinio „Debesėlis“ fragmentas. 1987 m. A. Lekytės nuotr.
Gediminas Akstinas, kūrinio „Debesėlis“ fragmentas. 1987 m. A. Lekytės nuotr.
Julius Balčikonis, „Juozo Balčikonio kilimas „Miškas“. 1975 m. A. Lekytės nuotr.
Julius Balčikonis, „Juozo Balčikonio kilimas „Miškas“. 1975 m. A. Lekytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.