Rugsėjo 26 dieną, ketvirtadienį, 18 valandą Kauno Kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto parodų salėje atidaroma bendra jaunų menininkų – Luko Mykolaičio ir Ievos Austinskaitės – fotografijų paroda „Praeitiems“.
Abu parodos autoriai baigė Kauno dailės gimnaziją, šiuo metu Mykolaitis studijuoja tapybą Vilniaus dailės akademijoje, Austinskaitė – fotografiją Londono „Middlesex“ universitete. Austinskaitei tai ne pirmoji paroda – 2010 metais ji laimėjo fotografijos konkursą „Debiutas“ ir surengė parodą „Žiūrėjimai bei matymai“.
Paroda „Praeitiems“ – dedikacija architektūrai ir tapybai. Du skirtingi menininkų požiūrių taškai susikerta bendra tema apjungtose fotografijų serijose, kurių pagrindą sudaro savitos architektūros paieškos. Ieškojimų laukas Luko Mykolaičio serijoje išryškėja per legendinę laikinosios sostinės architektūrą, Ievos Austinskaitės – Londono pastatų fragmentus. Nors šių miestų urbanistika nevienodai veikia kūrėjus, bandančius rasti paraleles praeities ir dabarties santykyje, visgi menininkų paieškų rezultatai, turi bendrą viziją apie susidūrimą su praėjusio laiko pėdsakais. Parodos pavadinimas neįnoringai apibrėžia tai, ką abu autoriai laiko savo dedikacijos objektu – ,,praeitiems'' – tai pagarba, išreikšta praėjusio laiko ženklams.
Luko Mykolaičio fotografijose vyrauja meniniu atžvilgiu vienos autentiškiausių Kauno vietų – Žaliakalnio – tarpukario architektūra, tačiau tai nėra tik paprastas jos užfiksavimas. Autorius išlieka poetiškas, tarsi imasi „meninės dokumentikos“ – stebi aplinką per savo asmeninių išgyvenimų prizmę, tuo sukeldamas nostalgiško žvilgsnio į praeitį įspūdį. Tai kartu ir besidomintis, ir jaunatviškai klausiantis žvilgsnis: ar dar ilgai tokia architektūra išliks svarbi? Įspūdžiui, kurį sukelia tarpukariu statyti pastatai, perteikti pasitelkiami įdomesni rakursai, estetiškai simetriškos kompozicijos, kurios iškelia pastatų monumentalumą bei didingumą, nepraradusį subtilaus paprastumo. Mykolaitis naudoja nespalvotą analoginę fotografiją. Tai tarsi bandymas patirti, išgyventi tuometinę tikrovę, kuri šiais laikais neretai būna pamirštama.
Ieva Austinskaitė parodoje pateikia seriją, įkvėptą ir dedikuotą garsiam XX a. tapytojui Markui Rothko, kuris priklausė kartai, pakeitusiai supratimą apie abstraktųjį meną. Austinskaitės darbai – įamžintos Anglijos pastatų sienos, keliančios tiesiogines asociacijas su M. Rothko kūryba. Pati autorė teigia, jog jos fotografijų serija plečiasi beieškant atsitiktinių spalvinių dėmių, paliktų dažant, remontuojant ar užtepant plyšius sienose, kurios yra atsiradę be tikslo kažką sukurti. Tokie gatvėse aptikti atsitiktinumai privedė prie bandymų surasti „Rothko ženklus“ Londono gatvių peizaže, rasti spalvų derinius, kuriuose spalva yra tarsi „prakalbinta“ ir turi savitą istoriją. Autorės serijoje dominuoja specifinę atmosferą perteikiantys atspalviai, varijuojantys nuo šviesių, vos įžvelgiamų baltos, pilkos spalvų subtilybių, iki sodrių mėlynų, žalių, geltonų tonų, kai kur įtraukiant keletą ryškesnių akcentų. Austinskaitė pateikia žiūrovui tai, ką sistemingai kolekcionavo ir palieka vietos individualiai žiūrovo interpretacijai.
Gabrielė Adomaitytė
Paroda veiks iki spalio 11 d.
