Lietuvos pirmininkavimas Europos Tarybai atnešė apčiuopiamos naudos ir sostinės dailės gurmanams – Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta šio reikšmingo politinio įvykio paskatina paroda „Antoine Watteau ir prancūzų graviūros menas“, atkeliavusi iš Luvro muziejaus.
Antoine’o Watteau (1684–1721) kūryba siejama su XVIII a. pradžioje pradėjusia formuotis prancūzų dailės tapatybe, su naujomis stilistinėmis ir estetinėmis dailės tendencijomis, vėliau įgavusiomis rokoko apibūdinimą. Watteau reikšmė Prancūzijos XVIII a. menui, visos Europos kultūros virsmui labai didelė. Gana anksti miręs menininkas garsėjo dekoratoriaus talentu – parodoje eksponuojami keli raižiniai, atskleidžiantys jo išradingumą ir grakštaus, lengvo dekoratyvumo sampratą, ilgainiui išstūmusią sunkias, vešlias, sultingas barokines puošmenas. Jautri, grakšti, net gležna linija, smulkios detalės dailininko kūryboje atsirado mokantis Claude’o III Audrano (1658–1734) dirbtuvėje – šis žinomas dekoratorius taip pat buvo atsakingas už Liuksemburgo rūmų priežiūrą, o čia tuo metu buvo saugomi didingi Peterio Pauliaus Rubenso (1577–1640) paveikslai, skirti Caterinos de Medici pašlovinimui. Rubensas Watteau artimas ir kaip flamandiškojo meno atstovas, ir kaip vienas žinomiausių XVII a. koloristų, kurio spalvos samprata paveikė būsimas kartas, žavėjo ne tik XVIII, bet ir XIX a. tapytojus.
Spalvos Watteau mokėsi ir iš Venecijos renesanso meistrų – ypač Giorgione’s (1477–1510), kurio paveikslas „Šventė lauke“ („Fête Champêtre“, 1508–1509, Luvras) galbūt ir paskatino menininką imtis netradicinės ikonografijos, atsisakyti Karališkosios akademijos pripažinimo siekiančių dailininkų darbuose dominuojančių istorinių ir mitologinių motyvų ir kurti sunkiai nusakomų siužetų paveikslus, kur gamtos prieglobstyje skleidžiasi melancholiški meilės jausmai (tiesa, panašaus pobūdžio temų galima atrasti ir ankstesnės kartos dailininko tėvynainio Peterio Lelly (1618–1680), karjerą padariusio Anglijoje, kameriniuose kūriniuose – gimtojo Watteau miesto Valensjeno dailės muziejuje saugomas jo peizažas su įsimylėjėliais, datuojamas XVII a. penktuoju dešimtmečiu).
Vienas pirmųjų žinomų Watteau paveikslų – „Kaimiečių šokis“ (1706–1710, Indianapolio muziejus, JAV) – artimas žanriniams Rubenso paveikslams, o dar įdomiau, kad čia galima pastebėti vaiko, stumiančio merginą prie ją šokdinančio vaikino, figūrą, kuri matyti Rubenso paveiksle „Meilės sodas“ (1963, Prado muziejus, Madridas) – vėliau šį motyvą Watteau norėjo panaudoti „Kelionėje į Kiteros salą“, bet pats jį užtapė.
Watteau kūryboje susipina tikrovė ir fantazija, realybės nuotrupos ir melancholiškas Arkadijos ilgesys – tai, ko ieškota ir ko nuolat ieškoma teatro scenoje. Su teatru dailininko kūryba taip pat susijusi – vienas jo mokytojų Claude’as Gillot (1673–1722) žinomas kaip scenų iš tuomet labai populiarių itališkų commedia dell’arte spektaklių. Teatro herojai – dažni Watteau paveiksluose, o žinomą jo kūrinį „Kelionė į Kiteros salą“ (1717, Luvras), pelniusį jam vietą Karališkosios dailės akademijos narių sąraše, kaip manoma, įkvėpė Florent’o Cartono, vadinto Dancourt’u (1661–1725), komedija „Trys pusseserės“, kur kalbama apie meilės salą, iš kurios nė viena mergina negrįžta be vyro ar meilužio. Paveikslas, kuriame susijungia mitologinės meilės salos ir Watteau meto nuotaikų parafrazės, iškart tapo populiarus – pats dailininkas nutapė dar vieną šio paveikslo variantą, šiandien žinomą kaip „Išvyka į Kiteros salą“ (1718, Šarlotenburgo pilis, Berlynas), o kompozitorius François Couperinas (1668–1733) 1721-aisiais sukūrė „Kiteros karilioną“ klavesinui.
Meilė Watteau kūryboje atsiskleidžia kaip žavus, lengvabūdiškas jausmas, trapumu ir nepastovumu keliantis ir džiaugsmą, ir liūdesį. Jo paveiksluose ypač daug tokių tarpinių būsenų – sunku nusakyti, kada vyksta melancholiškas veiksmas: rytą ar vakarą, pavasarį ar rudenį. Jaunystę ir senatvę simbolizuojančios paros ir metų laikai taip pat skatina galvoti apie negailestingai bėgantį laiką, kuris kuo toliau, tuo labiau domino XVIII a. menininkus: iki šiol ginčijamasi, ar „Kelionė į Kiteros salą“ netrukus prasidės, ar jau pasibaigė – kaip ir visos žavingos šio gyvenimo akimirkos. Daugelis Watteau personažų nusigręžę nuo žiūrovų, tarytum įsigilinę į savo vidines būsenas, jie visiškai nesirūpina, ar kas nors juos stebi, ar ne. Toks ankstesniųjų meno epochų reprezentacinio aspekto virsmas keičia Watteau kūrinių ikonografinio interpretavimo pobūdį – vietoj įprasto siužeto atpažinimo žiūrovui tarytum siūloma tapti regimo siužeto bendraautoriu, pačiam kurti matomo veiksmo istoriją.
Paroda, pristatanti Watteau ir XVIII a. Prancūzijos graviūros meną, 2010-aisiais veikė Luvre – čia buvo rodoma apie šimtą graviūrų, sukurtų pagal Watteau piešinius ir paveikslus. Vilnių paroda pasiekė kiek redaguota – vietoj nedidelės, bet labai charakteringos Watteau meno sampratai drobės „Dvi pusseserės“ eksponuojamas gerokai didesnis mitologinio žanro paveikslas „Besimaudanti Diana“ (apie 1715–1716), labiau atskleidžiantis tipišką rokoko epochos ikonografiją ir estetiką, kurią po Watteau mirties plėtojo dailininko sekėjai François Boucher (1703–1770) ir Jeanas-Honoré Fragonard’as (1732–1806).
Parodos kuratorius Pascalis Torresas graviūras išdėliojo per du Vilniaus paveikslų galerijos aukštus švelniai pritemdytose salėse – taip sukurdamas kamerišką ir jaukią intymaus pokalbio su meno kūriniais atmosferą.
Parodoje taip pat eksponuojami du Watteau piešiniai, sukurti jo ištobulinta trijų kreidelių – juodos, rusvos ir baltos – technika. Būtent jie pirmiausiai atskleidžia dailininko pastabumą, rankos lengvumą, virtuoziškos linijos grožį ir melodingumą. Tą patvirtina ir vienas nedidukas parodoje eksponuojamas paties dailininko sukurtas ofortas, primenantis dailininko kūrybos įvairiapusiškumą.
Tačiau paroda skatina ne tik grįžti prie Watteau biografijos, prisiminti jam poveikį dariusius dailininkus ir ieškoti intriguojančių jų kūrybos paralelių – ji atspindi ir XVIII a. kultūrinį ir visuomeninį kontekstą, kuriame atsiranda vis daugiau vietos meninei kūrybai bei įvairioms jos egzistavimo formoms. Nes juk ir pagrindiniai šios parodos eksponatai – graviūros – atsirado verslininko ir meno žinovo Jeano de Julliene’o (1686–1766) dėka, o jo sumanymas įamžinti savo draugo kūrybą atspindi ne tik bičiuliškus jausmus, bet ir vis didėjantį šiuo laikotarpiu dailės reprodukavimo ir sklaidos mastą. Šiam sumanymui pasitelkęs būrį jaunų menininkų, Julliene’as suteikė jiems progą iš labai arti susipažinti su meistro kūryba ir daug ko iš jos išmokti, dažnu atveju veidrodiškomis Watteau paveikslų kompozicijomis paženklinant šio laikotarpio kūrybą Watteau antspaudu, pripildyti ją daugeliu jo kūrinių atspindžių, o šiuolaikiniam žiūrovui mėgautis vaizdo ir įvairiausių jo atspindžių mįslėmis.
Jeano de Julliene’o darbas – išsami Watteau paveikslų dokumentacija – iki šiol išsaugojo net ir tuos kūrinius, kurie dėl įvairiausių priežasčių mūsų laikų nepasiekė. Šis graviūrų rinkinys leido priskirti jam prieš keletą metų netikėtai rastą paveikslą „Staigmena“ (apie 1718) – paveikslas, daugiau nei pusantro šimto metų laikytas dingusiu, buvo atrastas vienoje Didžiosios Britanijos provincijos sodyboje ir kaip Watteau kūrinys atpažintas būtent de Julliene’o rinkinio dėka. 2008 m. liepą „Staigmena“ buvo parduota „Christies“ aukcione. Nedidelio formato drobė (36,3 x 28,2 cm) sulaukė milžiniško susidomėjimo, neskelbiamas privatus kolekcininkas ją įsigijo už 12 361 250 svarų. Pernai paveikslo savininkas pareiškė norą jį išgabenti į užsienį, bet Didžiosios Britanijos vyriausybė laikinai apribojo leidimą kūrinį išvežti, kreipdamasi į šalies organizacijas ir ragindama jį išpirkti. Paveikslo savininkas paprašė nei daugiau, nei mažiau – 17,5 milijonų svarų.
Meno kūrinių kolekcionavimas, prekyba meno kūriniais – reiškiniai, susiformavę ir sparčiai plitę būtent XVIII amžiuje. Paskutinysis Watteau paveikslas – „Gersaint’o iškaba“ (1721, Šarlotenburgo pilis, Berlynas) – yra ne tik talentingo menininko kūrinys, bet ir epochos dokumentas, liudijantis skonio, papročių ir įpročių kaitos laikotarpį, kuriame nemažą vietą užėmė prekiautojas dailės kūriniais Edme-François Gersaint’as (1694–1750).
Paroda iš Luvro skatina galvoti ir apie ilgą dailės kolekcionavimo ir mecenavimo tradiciją Europoje – dauguma jos kūrinių yra iš dosnios žinomo visuomenės veikėjo, kolekcininko ir meno mecenato Edmondo de Rothschildo (1845–1934) dovanos, kuri atiteko Luvrui 1935 metais. Jo veikla ir požiūris į meno objektus atspindi XX a. pirmos pusės tendencijas, kai daugelis privačių kolekcininkų sukauptas vertybes pradėjo dovanoti savo šalių muziejams, gerokai papildydami nacionalines dailės vertybių kolekcijas.
Watteau poveikis prancūzų kultūrai įvairiopas – nors pats jis dažnai vadintas flamandu, vis dėlto jo kūrybos spontaniškumas, virtuoziškumas, jausmingumas ir paslaptis gali būti vertinami kaip daugelio vėlesniųjų laikų prancūzų menininkų kūrybos pirmtakai. Nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio primirštas, Watteau vėl sulaukė dėmesio ir iš profesijos kolegų (skulptorius, Watteau tėvynainis Jeanas Baptiste’as Carpeaux (1827–1875) sukūrė plastišką, dailininko paveikslų faktūrų turtingumą atspindintį jo atvaizdą), meno vertintojų (pirmieji prisiminti Watteau ir jo epochą paragino rašytojai broliai Goncourt’ai), muzikų („Kelionė į Kiteros salą“ įkvėpė kompozitorius Claude’ą Debussy ir Francisą Poulencą).
Nelengva nustatyti, kokią įtaką Watteau kūryba padarė Lietuvos meninei kultūrai, kuri iki XVIII a. pabaigos neturėjo nuoseklios strategijos ir ryškesnį pavidalą įgavo tik XVIII a. pabaigoje Vilniaus universitete įsteigus Architektūros ir Dailės katedras. Bet dailininko idėjos gali būti siejamos su Jeano-Pierre’o Norblino (1745–1830) kūryba – šis piešėjas, tapytojas ir graveris nuo 1774 iki 1804 m. gyveno Abiejų Tautų Respublikoje, buvo pelnęs užsakovų palankumą ir rokoko eleganciją derino su kruopščiai vaizduojamomis kasdienio gyvenimo scenomis. Tarp jo mokinių – ir garsusis vilnietis Jonas Rustemas (1762–1835), kurio ankstyvieji piešiniai alsuoja grakščia prancūziška elegancija.
Viena iš šios parodos temų – dailės kūrinių fiksavimas ir reprodukavimas. Tokios veiklos idėjos Lietuvą pasiekė gana vėlai, ne visi sumanymai buvo įgyvendinti (pavyzdžiui, Vilniaus universiteto profesoriaus, anglų kilmės graverio Juozapo Saunderso (1773–1845) pasiryžimas išgraviruoti tapytojo Juozapo Čechavičiaus paveikslus, apie kurį byloja turbūt pirmasis Lietuvoje dailėtyrinis tekstas, išspausdintas 1815 metais).
Jeano de Julliene’o sumanymą šiek tiek primena šimtmečiu su trupučiu vėlesnis Lietuvos šviesuolio ir kolekcininko Jono Kazimiero Vilčinskio (1806–1885) „Vilniaus albumo“ projektas – tik jį paskatino ne siekis įamžinti draugo kūrybą ir rafinuotas meninis skonis, o aistringa meilė savo šaliai ir savo miestui Vilniui. Kaip ir Julliene’as, Vilčinskis šiam sumanymui sutelkė nemaža Lietuvos dailininkų, paliko neįkainojamą ikonografinį mūsų krašto paminklą, nors „Vilniaus albumo“ leidyba jos sumanytoją privertė bankrutuoti.
Neabejotina, kad po trijų šimtų metų Vilniaus paveikslų galerijoje įvykusi gana artima pažintis su Antoine’u Watteau, jo kūrybos temomis ir aplinka suteiks pačių įvairiausių impulsų Lietuvos kultūros vartotojams – paskatins pasinerti į melancholišką meno pasaulį, pagalvoti apie meno poveikį bendriesiems visuomeniniams procesams, atkreips dėmesį į jo išsaugojimo ir sklaidos galimybes.
Paroda veikia iki lapkričio 10 d.
Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4)
Dirba antradieniais–šeštadieniais 11–18 val., sekmadieniais 12–17 val.
