„Iliuzionistai“ – apie scenografiją ir šiuolaikinį meną

Šiuolaikinė scenografija yra vienas iš teatro kalbos elementų, kurio dėka kuriama teatro iliuzija. O ši iliuzija įvairiausiais būdais bando paslėpti faktą, kad ji nėra tikra. „Teatras miršta, jeigu mes meluojame“ – 1993 m. yra sakęs režisierius Oskaras Koršunovas; panašiu metu Eimuntas Nekrošius teigė: „jei nemeluosi, sakysi teisybę, kažin ar išeis spektaklis.“

Vieniems teatro kūrėjams realizmas ar tikroviškumas reiškia vientisą, įtikinamą vaizdą, kurio kerai išgaruoja vos nusukus akis nuo scenos, kitiems – gebėjimą scenoje žaisti pagal taisykles, kuo artimesnes „gatvei“ – neva pažįstamas (vis dar nepažįstamam) žiūrovui. Tretiems tik kiek įmanoma abstraktesnis scenovaizdis leidžia maksimaliai perteikti tikrovę – susitikimą su žiūrovu realiame laike. Ketvirti atvirai demonstruoja teatro sąlygiškumą ir neslepia, kad tai, kas vyksta scenoje, tėra spektaklis.

Pastaraisiais dešimtmečiais, pasak kritikų, teatras praplėtė veiksmo vietų galimybes iki begalybės, tačiau didžioji dalis spektaklių vis vien vyksta klasikinėje teatro „dėžutėje“, žiūrovams patogiai įsitaisius ant kėdžių. Anot teatrologės Jurgitos Staniškytės, beveik visos erdvės jau yra išbandytos ir „išvaidintos“ ir dabar „teatro kūrėjai nebeieško naujų vaidybos aikštelių, nes scena egzistuoja žiūrovo sąmonėje“. Kaipgi galėtume parodyti, kas vyksta toje scenografo, režisieriaus ir žiūrovo drauge sukurtoje scenoje, jei savo parodų salėje šį kartą negalime parodyti nei vieno spektaklio?

Toji „scena“ niekur nedingsta ir žiūrovui išėjus ir teatro – keičiasi drama, taisyklės ir veikėjai, bet esame pratę kasdien galynėtis su atakuojančiais vaizdiniais, savo susikurtomis vizijomis ir fantazijomis. „Galima kurti nebūtinai per daiktą ar tik materialiomis kategorijomis. Nebūtina ką nors padėti scenoje, kad tai vadintųsi tavo kūriniu,“ – interviu yra sakiusi scenografe Jūratė Paulėkaitė. Toje pačioje „scenoje“ dėl dėmesio konkuruoja ir įvairiausi šiuolaikinio meno kūriniai.

Parodoje „Iliuzionistai“ į teatrą žvelgiama kaip į vieną iš kasdienybėje veikiančių „vaizduotės jėgainių“. Joje pristatomi daugiausia paskutiniųjų dviejų dešimtmečių Lietuvoje kurtų spektaklių nuotraukos, ištraukos, scenografijos detalės ir objektai bei menininkų projektai, supinti į pasakojimą, kurio centre – klausimas, kas ir kaip kuria scenovaizdį.

--

Viena iš parodos dalių yra ir Prancūzijos menininkės Myriam Lefkowitz projektas Ėjimas, rankos, akys (Vilnius). Tai jutiminė patirtis; performansas skirtas vienam žmogui ir trunka vieną valandą. Jo metu einama, matoma ir liečiama. Veiksmo vieta – miestas:

„Atlikėjas ir žiūrovas susitaria dėl susitikimo – tam tikro laiko ir vietos, daugiau nieko. Kai jie susitinka, nustatomos taisyklės. Atlikėjas: „mes nesikalbėsime, bet jei kas nors bus neaišku, nesidrovėk ir klausk. Bet dabar paprašysiu, kad užmerktum akis.“ Jiedu pradeda eiti. Beinant atlikėjas kartas nuo karto nukreipia užmerktas žiūrovo akis kokio nors objekto, vaizdo link. Ištaria: „atsimerk“. Žiūrovas atsimerkia trumpam, lyg fotoaparato diafragma: laiko tarp žodžių „atsimerk“ ir „užsimerk“ pakanka „nufotografuoti“ vaizdą, ir tai bus beveik vieninteliai žodžiai, ištarti pasivaikščiojimo metu.“

Performansas vyks rugsėjo 6 – 10 d. iš anksto užsiregistravus ir suderinus laiką. Žiūrovai kviečiami registruotis performansui el. paštu [email protected] arba telefonu 8 687 85713.

Kuratorės: Julija Fomina ir Virginija Januškevičiūtė