„Kaip manai, pats parodos kuratorius parašė tokį pranešimą spaudai?“ – dvejodama klausiu kolegės. „Nemanau, – paabejojusi atsako. – Turbūt tai bus kokio vadybininko darbas.“ Dar kartą peržiūriu Jono Meko vizualiųjų menų centro atsiųstą šedevrą, prašmatnių epitetų ir klaidžių frazių tekstinį mišinį. Trumpas tekstas mirga tokiomis frazėmis kaip: „centrą papuoš menininko darbai“, „centras lankytojams ruošia vasaros dovaną“, „vyras netruko užsitarnauti plačiosios auditorijos simpatijas“, ir galvoju apie taip pristatomos parodos kuratoriaus Kęstučio Šapokos ne kartą išreikštą kategorišką požiūrį į komerciją, kičą bei štampus mene. O gal meną pristatančiame tekste visi šie bruožai tampa pagirtini? Minimame tekste taip pat pranešama apie puikias menininko idėjas, puikią menininko kūrybos erdvę, taip pat sužinome, kad paroda – tai puikus menininko temperamento atspindys, o darbų formatas puikiai iliustruoja išskirtinį menininko požiūrį į meną. Puikus būdas priversti paniurti dailės kritiką, bent kiek mąstantį žiūrovą ar naujienų redaktorių!
Praėjo jau ne vieni metai, kai galerijos ir muziejai informuoja apie parodas ir renginius išsiųsdamos pranešimus spaudai. Deja, sėkmingai perėmusios verslo naudojamus įrankius, galerijos vis dar neišmoko, kaip su tais įrankiais elgtis. Kiekvieną kartą suglumstu gavusi galerijos „Lietuvos aidas“ pranešimus – laiške nei „labas“, nei „viso gero“, tik prisegtas jaudulio prieš parodos atidarymą išvarginto menininko sukompiliuotas kvietimas, kartais lydimas panašaus teksto. Iš tiesų tik viena galerija mieste nepasivargina atlikti paprasčiausio judesio – siųsdama kvietimą dailės kritikui įrašyti kreipinyje jo vardą. Tarkime, dailės kritikai mūsų šaunioms galerijoms neįdomūs ir nereikalingi. Tačiau keista, kad lygiai taip pat nereikalingi ir naujienų redaktoriai bei skaitytojai. Po to telieka graudintis, kad žmonės neskaito tekstų apie kultūrą ir nevaikšto žiūrėti meno. Bet ar tai tikrai svarbu apie naujas parodas atmestinai informuojančių galerijų darbuotojams?
Kalbant apie pranešimų spaudai turinį ir retoriką, juos galima skirti į 3 grupes. Pirmoji – informatyvūs, tvarkingai atsiunčiami pranešimai. Man, kaip dailės kritikei, juose esančios pradinės informacijos visiškai pakanka. „7 meno dienų“ redaktorė Monika Krikštopaitytė teigia panašiai – savaitraštyje anonsas yra kvalifikuojamas kaip informacija, todėl iš galerijų siunčiamų pranešimų tikimasi ne stulbinančių sensacijų, o informatyvumo. Tačiau pranešimai spaudai siunčiami ne tik dailės kritikams ir kultūrinei spaudai, bet ir visai žiniasklaidai. Šiame, platesniame kontekste, pranešimams trūksta vieno svarbiausių dėmenų – pagrindinės aiškios, o dar geriau – skaitytoją intriguojančios žinutės. Kiekvienas dirbantis ryšių su visuomene srityje pasakys: surasti tokią žinutę – sunkioji darbo dalis, ją atlikęs patį tekstą parašysi kaipmat. Kaip tokį pavyzdį galima būtų paminėti Nacionalinėje dailės galerijoje vykusios M.T. Rožanskaitės parodos komunikaciją. „Paroda, sukonstruota kaip rentgeno aparatas“ – teigė pranešimo spaudai pavadinimas ir savo neįprastumu ženkliai didino skaitančiųjų skaičių. Ar nuo to nukentėjo pranešimo ar parodos kokybė? Tikrai ne.
Internetinio portalo „15min.lt“ kultūros redaktorė Audrė Domeikaitė per dieną gauna 5–10 pranešimų apie parodas. Bet tarp jų – labai mažai tikrai įdomių pranešimų, kurie sudomintų ir suintriguotų nueiti. Ji sako: „Dažnai būna sausų ir siaurai auditorijai skirtų pranešimų, kuriuose dominuoja dailėtyriniai terminai. Tačiau mūsų auditorija yra masinė ir norint ją patraukti reikia kalbėti visiems suprantama kalba. Nesakau, kad reikia nuleisti kartelę, bet galima tiesiog adaptuoti platesniam ratui. Esu įsitikinusi, kad įtaigiu pranešimu pavyktų sudominti ir daile nesidomintį žmogų.“ Šalia savo komentaro redaktorė atsiuntė ir neseniai gautą pranešimą apie parodą, kuris neabejotinai priklauso jau antrai, gan gausiai ir gavėjus gluminančiai pranešimų grupei.
„Vasanta Das fotografijose nėra svarbių įvykių fiksavimo , kažko kas greit išnyks ir žut būt reikia sučiupti šią akimirką . Jo žvilgsnis sustoja ir susitapatina su idealiom proporcijom , ritmingais pasikartojimais , panyra į mėlynos ar žalios spalvos gelmę , jį traukia Indijos žmonės šviečiantys savo amžinumo suvokimu ,“ (kalba netaisyta, – A.P.V.) – taip žurnalistus ir publiką mėgina sudominti „Užupio galerija“. Panašūs padriki tekstai būdingi ne tik šiai galerijai. Spėju, juos dažniausiai rašo patys menininkai. Prireikia laiko suprasti, tai pokštas ar oficialus galerijos kvietimas. Kadangi gaila laiko suvokimui, kas norėta pasakyti atsiųstuoju sąmonės srautu, – laiškas lekia į šiukšlių dėžę. Tokius pranešimus siunčiančių galerijų darbuotojai, matyt, neturi laiko pranešimui paruošti, nes tuo metu kaip tik rašo eilinį projektą apie „platesnio visuomenės rato įtraukimą į meninius procesus“.
Gal kai kurios galerijos tiesiog nežino, ko reikia tiems žurnalistams? Kultūrai visada draugiško portalo „Bernardinai.lt“ redaktorius Antanas Šimkus sako, kad asmeniškai į jį su prašymais į portalą įkelti pranešimą kreipiasi apie ketvirtadalis siuntėjų. Jiems visada paaiškinama, kokie būtų pagrindiniai reikalavimai informaciniam tekstui, o viešumon nekeliami tik pagrindinių reikalavimų neatitinkantys ar stilistiškai netvarkingi bei tiesiog nesuprantamai parašyti pranešimai – tokių gaunama nemažai. Portalo „Delfi“ rubrikos „Kultūros parkas“ redaktorė Gintarė Urnikienė neprisimena, kad į ją su pasiūlymu bendradarbiauti būtų kreipusis kokia nors galerija ar muziejus. „Ne kartą esu girdėjusi, kad kultūra pamiršta dėl žiniasklaidos kaltės. Tačiau yra ir kita medalio pusė – informacija pateikiama neprofesionaliai, dažnai – tiesiog atmestinai. Tai ir yra priežastis, kodėl į „Kultūros parką“ patenka tiek mažai pranešimų apie parodas“, – sako G. Urnikienė ir pataria menininkams bent jau pasikonsultuoti su viešųjų ryšių profesionalais. Kaip matysime iš trečiosios pranešimų rūšies, toks sprendimas turi savų pliusų ir minusų.
Puošnieji pranešimai spaudai atsirado palyginti neseniai, vienu iš jų pradėjau šį rašinį. Tarsi dideli kruiziniai laivai jie oriai plaukia bendrame kuklių kultūrinių pranešimų sraute. Tvarkingi tekstai, kvapą gniaužiančios antraštės ir prisegtos kokybiškos nuotraukos. Deja, neretai jie nepastebi ledkalnių, vadinamų komunikacijos klaidomis. Bene ryškiausias pavyzdys – plačiai išsiuntinėti kvietimai į Ray Bartkaus parodos „Titanike“ atidarymą, kuriuose be labai jau drąsių teiginių apie „pasaulinio garso menininką“ buvo skelbiama apie vakarėlį, į kurį bus galima patekti tik su pakvietimais. Ar tikrai tokių pakvietimų negavusiems dailėtyrininkams ši informacija apie „elitinį“ renginį buvo būtina? Kiek mažesnis arogancijos kiekis komunikacijoje garantuotai būtų sumažinęs kritinių atsiliepimų kultūrinėje spaudoje skaičių. Perdėtu entuziazmu švyti ir „Juškaus galerijos“ Žygimanto Augustino parodos komunikacija. Niekas neabejoja, kad jis – geras menininkas, tačiau kam keturiasdešimties sulaukusį žmogų vadinti „jaunosios kartos tapytoju“, nelabai aišku. Dar įdomesnis tame pačiame pranešime randamas galerijos (prekiaujančios modernistinės dailės kūriniais) vadovo terminas „lengvasis modernizmo kelias“.
Suprantu norą pasiekti platesnę publiką. Tačiau nesuprantu įsitikinimo, jog to neįmanoma padaryti be pompastikos. Juk šio triuko nebenaudoja šiuolaikiškos ir solidžios verslo kompanijos, palikdamos beverčius epitetus bendraujantiems su mažiau išsilavinusia ir patiklesne publika. Trumpai tariant, vien pasamdyti viešųjų ryšių agentūrą neužteks. Tekstas bus tvarkingas ir suprantamas platesniam ratui, tačiau išmanantys bent kiek daugiau šiurps nuo klaidų ir nusišnekėjimų.
Apibendrinant galima pasidžiaugti, kiek dar daug naujų patirčių laukia mūsų galerijų. Gero informacinio teksto sukūrimas didelių investicijų nereikalauja, o brūkštelėti kelias mandagias eilutes siunčiant laiškus žurnalistams, kritikams ir potencialiems pirkėjams apskritai nieko nekainuoja. Bet tai kartais daro stebuklus.