7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atmintis, kurioje gyvena pasaulis

Panemunės pilies atidarymas ir Česlovo Lukensko personalinė paroda „Mumifikatai“

Asta Jackutė
Nr. 23 (1037), 2013-06-07
Dailė
Panemunės pilies fragmentas. Nuotrauka iš VDA archyvo
Panemunės pilies fragmentas. Nuotrauka iš VDA archyvo

Žmonijos kultūrinė atmintis dažnai seka vaizduotės ir istorijos pėdsakais. Būtasis laikas atrodo tampresnis ir gausesnis atmintį dirginančių jutiminių pojūčių – regos, uoslės, lytėjimo prisiminimų. Praeitis nuolat tikrinama – perrašomos jos versijos, bandomi išrišti būtojo laiko paslapties mazgai.

 
Lietuvių tautos kultūrinius atminties sluoksnius jau 220 metų kaupia seniausia ir didžiausia universitetinė menų mokykla Baltijos šalyse – Vilniaus dailės akademija. Jai priklausanti renesansinė Panemunės pilis yra ta materialiosios kolektyvinės atminties vieta, kuria Akademijos bendruomenė rūpinosi, restauravo ir atvėrė mokslo, meno, turizmo reikmėms.
 
Didžioji pilies (at)gimimo šventė vyko šią gegužę ir sutapo su Akademijos 220 metų veiklos sukaktimi. Šventė, kaip dera pilies iškilmėms, vyko su renesansiniais šokiais, senųjų amatų pristatymu, šventinėmis kalbomis ir apdovanojimais, ekskursijomis po pilies koridorius, lydimomis muzikos, pokalbių ir pypkių dūmų. Tiems, kurie šventėje nesilankė ir ekskursijoje nedalyvavo, verta žinoti, kad Panemunės pilis skaičiuoja 400 metų istoriją, ji ne šiaip koks istorinis muliažas. Ši pilis – autentiška ir gyva. Su savomis istorijomis, legendomis, nugyventais likimais, išpildytais ir pamirštais dvarininkų norais, į sienas įsigėrusiomis vienuolių maldomis, gaisrų nusuodintais pamatais. Pilis daug kartų perstatyta. Iš pradžių jos būta renesansinės, vėliau, pasikeitus šeimininkams, pastato architektūroje atsirado klasicizmo elementų, interjerai dekoruoti antikinių figūrų frizais, statytos baltų koklių cilindrinės krosnys.

Pilies kompleksą XVIII a. puošė ištaigingas liepų ir ąžuolų parkas. XX a., tarpukariu, pilyje trumpai veikė saleziečių vienuolynas, po Antrojo pasaulinio karo iškeldintas. Gaisrų nusiaubta, menkai prižiūrima, nykstanti pilis priklausė kelioms kultūrinėms įstaigoms, kol 1982 m. perėjo Vilniaus dailės akademijos globon. Priklausymas Akademijai – mažytė, tačiau reikšminga laiko atkarpa pilies istorijoje. Akademijos pastangomis Panemunės pilis vėl traukia dėmesį, stimuliuoja vaizduotę. Tiesa, restauruotos pilies erdvės santūriai įsileidžia radikalias naujoves. Būtasis, istorinis laikas čia įsirėžęs į kiekvieną sienos plyšį, tad lyg rėžtuku akį pjautų tiesmuki bandymai nuodugniai pilį modernizuoti, paversti dirbtina praėjusio laiko „iškamša“. Pilies erdvės nuo reprezentacinių salių iki pat rūsių pilnos, „sočios“. Iš jų sienose likusių laiko žymių galima atsekti pilies praeities įvykius ar įsitraukti į apmąstymus apie praeinantį laiką.
 
Pilyje atidaryta Česlovo Lukensko personalinė paroda-instaliacija sužadino smalsumą. Lukenskas – ne tik vienas įdomiausių Lietuvos menininkų, bet ir Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto dekanas, sugebantis rasti pusiausvyrą tarp rutininių Akademijos pareigų vykdymo ir autentiško buvimo kūrėju, menininku, stebėtoju.
 
Č. Lukensko personalinės parodos pavadinimas „Mumifikatai“ sufleruoja, kad eksponuojama kažkas sena, gal sudeginta ar perkeista, nualinta kaitros ir tuomet – išlaisvinta, prisotinta ir prikelta. Visai kaip pati Panemunės pilis. Parodos darbai tampa jungiamąja grandimi, komunikacijos priemone, per kurią pilies erdvė pasirodo išbaigta, atsiveria lankytojui ir siūlo arba priimti ir klausyti, arba atmesti jos siūlomas istorijas.
 
Č. Lukensko parodą sudaro dešimt segmentų, kurių kiekvienas išdėstytas vis kitoje pilies salėje, turinčioje istoriškai nulemtą pavadinimą. Pasak darbų autoriaus, savo kūryba jis kalba apie paveldo išsaugojimo trapumą, konkrečios vietos ir pastato istorinę reikšmę. Kartu autorius suaktualina meninių projektų įgyvendinimo paveldo objektuose idėją. Savo darbais pasakodamas apie būtąjį laiką, kūrėjas išvengia praeities idealizavimo ir paviršutiniškos romantikos. Priešingai, objektai labai gyvi, natūralūs, įkvėpti, chtoniški – tarsi išnėrę iš žemės gelmių, ugnies nasrų ar nusileidę iš drėgno Panemunės rūko. Kabantys, krentantys, gulintys, susmigę, įsitempę parodos objektai – dinamiški, judrūs, nerimstantys. Prieš žiūrovo akis vyksta keliasluoksnis spektaklis. Galima skaityti šalia parodos dalių pateiktus poetiškus tekstus arba ignoruoti autoriaus siūlomus žodžius ir bandyti pačiam ištirti, prakalbinti dešimtį „Mumifikatų“ grupių. Parodos kūrinius Lukenskas padarė iš įvairiausių medžiagų – audinio, klijų, medžio, dažų, plastiko, nuodėgulių, molio, metalo rėmų. Tai (ne)gražūs, (ne)nauji, net ne parodiniai objektai. Jie per daug gryni ir charakteringi, kad patiktų ir tiktų bet kokiai erdvei. Jie – panemuniečiai. Susiję ir susilieję su vis dar kiek laukine pilimi, pilni priešingybių. „Mumifikatai“ – sklidini grubių, bet ir jautriai suręstų materialių kūnų dūlėjimo, tamsos, nykimo ir savotiško šviesumo, gimties nuotaikų. Č. Lukenskas kūriniuose darniai jungia stichijų priešybes – sausų, grunte įspaustų, likimo valiai paliktų formų gruoblėtumą ir glitaus paviršių pelėjimo minkštumą, džiovinančios spigios ugnies pėdsakus ir tarsi besvorio, audiniu aptraukto daikto lengvumą.
 
Štai pilies Svetainės salė ir autoriaus eksponuojama objektų grupė „Vaikšto ir jaučia“. Juodosios mažylės žvaigždės, sukabintos ant medinių lubų. Žvelgia žemyn, nekrenta. Jos sustingusios laike, besvorėje, belaikėje būtyje. Tačiau tuo pat metu  čia daug jausmo ir judesio. Ant sienų kabo didžiosios žmogiažvaigždės. Jos pagamintos iš audinio, medžio rėmo, nuteptos dažo sluoksniu, suraukšlėtos netvarkingomis klostėmis, supurvintos, tuomet vėl kruopščiai nuvalytos tarsi aliejais apšlakstyti kūnai. Rodos, kad jos alsuoja, mainosi, virpa, net spindi savotiška jėga.
 
„Mumifikatai“ primena sapną, viziją, suanglėjusius pilies vabalus, gyvūnus ir net žmones. Kiekvieną jų nešvarų, teplų, grubų. Aptirpusios, aptrupėjusios formos objektą pirmiausia norisi liesti. Pagramdyti, pačiupinėti, lytėjimu pajausti tai, kuo žvilgsnis neį(si)tikino – materialumu ir tuo, kad dalyvauji paslaptingame kūrinių virsme, kad esi čia ir dabar šalia savotiškai keisto (ne)kūrinio virstančiu gyvu (ne)objektu.
 
Kyla įtarimas, kad „Mumifikatai“ žaidžia su žiūrovu – kaskart pažiūrėjusi į tą patį objektą matai vis kitą jo veidą – tai suvargusį, iškankintą, tai jautriai išvagotą rievėmis, raukšlėmis, tai uždarą, karingą.
 
Štai Priėmimų salėje Česlovas Lukenskas įkurdino smagią objektų grupę pavadinimu „Stovi ir nekantrauja“. Palubėje kybantys objektai primena kaimo palėpėje sukabintas dešras, kumpius – visa, kas skatintų lietuvišką apetitą, jeigu ne vienas „netyčinis“ kailiniuotasis objektas-dešrigalis. Būtent jis „sugadina“ kulinarinį vaizdą ir žiūrovą priverčia vėl suabejoti, sunerimti pradžioje lengvai pasiūlytu tikrovės reginiu, provokuoja mąstymą ir žiūrinčiojo akylumą. Panašiai su lankytojo dėmesiu žaidžia ir kitos „Mumifikatų“ grupės. „Žiūri ir stebisi“ – kėdės, stalas, audinys – kybo ore. Objektai apsimeta įprastais daiktais. Tačiau jie pakeitę savo paskirtį, išlaisvinti nuo funkcijos, nepriklausantys nei esamam, nei buvusiam laikui.
 
Visos objektų grupės tarpusavyje nėra griežtai atribotos, atskirtos. Priešingai, jos pasirodo taip, lyg tarpusavyje kalbėtųsi ir provokuotų žiūrovą įsitraukti į pokalbį. Parodos erdvėse lankytojas užtrunka bent porą valandų. Per tą laiką spėja suprast, kad „Mumifikatus“ veikia kintanti dienos šviesa, objektai mainosi, virsta vis kitkuo. Tai skatina į pilį ir į parodą grįžti. Norisi ilgam likti erdvėje, kur būtasis laikas yra aktyvus, įdomus, o meno kūriniai peržengia „gražaus, naudingo daikto“ ribas ir tampa gyvais, lyg su restauruota pilimi (at)gimusiais jos savininkais. Į Česlovo Lukensko „Mumifikatus“ susitvenkė visa Panemunės pilies paslaptis, keliasluoksnės praeities istorijos, legendos įgavo formas. Čia galima perfrazuoti istoriko Pierre’o Nora mintį: „Gyvename pasaulyje, kuriame viešpatauja atmintis.“ Po apsilankymo Panemunėje ir „Mumifikatų“ parodoje lieka jausmas, kad visi mes gyvename bendroje atmintyje, kurioje verda tarsi atskiras pasaulis.
 
Panemunės pilis (Jurbarko rajonas, Pilies I arba Vytėnų gyvenvietė)
Dirba antradieniais–sekmadieniais 9–18 val.

 

Panemunės pilies fragmentas. Nuotrauka iš VDA archyvo
Panemunės pilies fragmentas. Nuotrauka iš VDA archyvo
Česlovas Lukenskas, „Žiūri ir stebisi“ fragmentas. Nuotrauka iš autoriaus archyvo
Česlovas Lukenskas, „Žiūri ir stebisi“ fragmentas. Nuotrauka iš autoriaus archyvo
Česlovas Lukenskas, „Žiūri ir stebisi“ fragmentas. Nuotrauka iš autoriaus archyvo
Česlovas Lukenskas, „Žiūri ir stebisi“ fragmentas. Nuotrauka iš autoriaus archyvo
Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš autoriaus archyvo
Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš autoriaus archyvo
Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš autoriaus archyvo
Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš autoriaus archyvo
Česlovas Lukenskas, „Vaikšto ir jaučia“ fragmentas. Nuotrauka iš autoriaus archyvo
Česlovas Lukenskas, „Vaikšto ir jaučia“ fragmentas. Nuotrauka iš autoriaus archyvo
Česlovas Lukenskas, „Vaikšto ir jaučia“ fragmentas. Nuotrauka iš autoriaus archyvo
Česlovas Lukenskas, „Vaikšto ir jaučia“ fragmentas. Nuotrauka iš autoriaus archyvo
Česlovas Lukenskas, „Stovi ir nekantrauja“ fragmentas. Nuotrauka iš autoriaus archyvo
Česlovas Lukenskas, „Stovi ir nekantrauja“ fragmentas. Nuotrauka iš autoriaus archyvo