Skirta Žemaičių Krikšto 600 metų sukakčiai paminėti
Parodoje pristatoma Žemaičių vyskupijos istorija nuo jos įkūrimo
Parodoje eksponuojamas vienas iš ankstyviausių išlikusių Žemaičių vyskupijos pergamentų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštas, kuriuo jis žemaičių vyskupui ir kapitulai užrašo žemes, ežerus ir kaimus. Ankstyvąją visuomenės krikščionėjimo istoriją liudija simbolinė liūto skulptūra, pirmą kartą visuomenei rodomi archeologiniai radiniai iš buvusios Žemaičių vyskupijos katedros Varniuose. Žemaičių vyskupų pastangomis išleisti katekizmai ir giesmynai, vyskupų bibliotekose buvusios knygos, skirtingų laikotarpių krikštyklos atskleidžia žemaičių christianizacijos procesą.
Pirmą kartą pilnai rodoma 40-ies Žemaičių vyskupų portretų galerija – geriausiai Lietuvoje išlikęs portretų rinkinys, popiežių bulės, fundacijų aktai. Vyskupijos ribų kaitą ir parapijų tinklo raidą iliustruoja žemėlapiai ir XIX–XX a. pradžioje fiksuoti bažnyčių vaizdai. Svarbi parodos eksponatų grupė – aukštųjų dvasininkų insignijos: vyskupų pastoralai, pektoralai, vyskupo Motiejaus Valančiaus žiedas, kanauninkų kryžiai. Įspūdingas
Žemaičių vyskupijos istorinė raida
1387 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvedus krikščionybę, žemaičiai liko vienintelė Europoje pagoniška sala. Kryžiuočių ordinas, kuriam Žemaitija tuomet priklausė, nieko žemaičių evangelizacijos ir christianizacijos labui nenuveikė. Po triuškinamos
Krikščionybė Žemaitijoje įsitvirtino pamažu: XV–XVI a. dar buvo retas parapijų tinklas, tikinčiųjų sielovada rūpinosi nedidelis skaičius dvasininkų. XVI a. pradžioje visą krikščioniškąją Europą sukrėtęs Vakarų Bažnyčios skilimas Lietuvą pasiekė šeštajame dešimtmetyje. Didelės Žemaitijos diduomenės dalies perėjimas į protestantizmą drauge su savo valdiniais nulėmė parapinių katalikiškų bažnyčių nykimą ir visos sielovados struktūros krizę. Tačiau Katalikų Bažnyčia atsilaikė ir sėkmingai atsinaujino iš vidaus. Sistemingai pradėti lavinti ir ugdyti kunigai prie Varnių katedros XVII a. pradžioje įsteigtoje seminarijoje.
Veiklių ganytojų ir jų asmeninio pavyzdžio dėka – vyskupų Merkelio Giedraičio, Stanislovo Kiškos, Jurgio Tiškevičiaus – katalikiškoji reforma davė savo vaisių. Prie maldingumo tradicijų puoselėjimo prisidėjo XVII a. pirmoje pusėje Žemaitijoje sparčiai pradėję kurtis vienuolynai: pranciškonai observantai (bernardinai), dominikonai, karmelitai. Iki XVIII a. įsikūrė rokitai, pijorai, bazilijonai ir benediktinai. Bėgant amžiams ryškiais pasauliečių religinio gyvenimo ženklais tapo dalyvavimas brolijų veikloje, atlaidų praktikos plitimas, piligriminės kelionės į šventąsias vietas, šventųjų atvaizdų ir relikvijų gerbimas, pamaldumas kenčiančiam Kristui ir jo Motinai.
Carinės okupacijos metais Katalikų Bažnyčiai prasidėjo sudėtingas išbandymų laikotarpis. Po žiauraus
Lietuvos nacionalinio muziejaus Ryšių su visuomene skyrius, tel. 212 0273 arba 262 9426