7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Česlovo Lukensko paroda „Mumifikatai“ po renovacijos atidarytoje Panemunės pilyje

 Panemunės pilis (Jurbarko rajonas, Pilies I (arba Vytėnų) gyvenvietė)

VDA inf.
Nr. 21 (1035), 2013-05-24
Dailė Anonsai

 

 

Česlovas Lukenskas – ryškiausias šių dienų lietuvių dadaistas. Burtažodžių kalvis, socialinio įniršio (mene) akumuliatorius, smagaus pokšto ir estetiško bjaurumo alchemikas, sprogstančios emocijos žaibolaidis, epideminis kūrybos užkratas. Šamanas, savo apeigose (meno dariniuose) nežinantis ribų. Medžiagų ir materijų – vandens, garso, spalvos, kalkių, šiaudų, molio, deguto, akmens, medžio, plastiko, mėsos, kaulo, ugnies ir t.t. – išrankus kankintojas ir mylintis globėjas. Jo pirminės intencijos yra negailestingos – pakankinti, nukryžiuoti, amputuoti, mumifikuoti, perkalti, suveržti, perdurti, suglamžyti, išdeginti, ištepti, aplieti, išsiurbti, suvirinti, etc. Ir tik paskui iš visų šių veiksmų pakyla balti angelai, pranešantys džiugią žinią apie išgelbėjimą.

 

Lukenskas buvo vienas pirmųjų lietuvių menininkų kartu su bendražygiais iš garsiosios Kauno „Post Ars“ grupės XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje giliai ir su provokatoriaus drąsa ėmęsis kapstyti socialinius, politinius, egzistencinius, kultūrinius sluoksnius, dažniausiai juose aptikdamas stigminių žaizdų traumuotus kūnus arba dar besiformuojančias, embrionines jų struktūras. Tokio užmojo tyrimų (provokacijų) jis ėmėsi ir šioje išplėtotoje instaliacijoje po Panemunės pilies skliautais, jos erdvėse įkurdindamas istorijos ir ideologijos daiktus – mutantus (mumijas?), kiekvienam atėjusiam siūlydamas įsitraukti į meno formų ir garso apeigas, kviesdamas nusileisti į praeities laiką.

 

Lukenskas yra (ne)nuoseklus: jis nenutraukia bambagyslės su lietuviškojo avangardo tradicija. XX a. trečiajame dešimtmetyje vienas radikaliausių lietuvių poezijos dadaistų keturvėjininkas Pranas Morkūnas eiles rašė kaip žaismingą nesąmonių srautą, skirtą sveikam protui: nerišlus vapėjimas „tar – ra- ri-a tar-ta-ri-ta...hor lior lir lir“, permuštas varpų skambesiu „džvan džvan džvan“, religinės giesmės ir revoliucinės dainos posmais, tautinio maršo garsais užpildė jo sukurtą „Bepročio maršą“. Lukenskas taip pat šokiruoja kaip keturvėjininkas: rašo „vatalų vatalizmas, vanitatų vanitatizmas, gal cementatai?“ Ar įsivaizduojate vanitas sustingusį ir nuslopusį cemento gabale? Panemunės pilyje autoriaus sukurti vaizdų ir asociacijų tinklai nori kalbėtis su mūrų sienomis. Jie nori būti istorinio laiko ir erdvės dalyviai. Mumifikatai, galintys prisikelti. Gal tai yra „įžanga į reanimaciją“, klausia darbų autorius? Matyt, todėl jis persižegnoja ir sako: „Garbė Tau, Viešpatie, / pasigailėk visų dadaistų, Jurgučio Mačiūnų, / mūsų, kurie vėliau atėjome, nebausk mūsų už keliamą triukšmą, / bet jei mus nutildysi, leisi kitiems ilsėtis ir miegoti, / tai bus Tavo valia...“

Amen

Dr. Viktoras Liutkus

 

 

 

Panemunės pilis (Jurbarko rajonas, Pilies I (arba Vytėnų) gyvenvietė) lankytojus priima kasdien 9–18 val., išskyrus pirmadienį.

 

Pilies istorija

 

 

Prie Nemuno įsikūrusiose gyvenvietėse nuo seniausių laikų gyveno baltų gentys: sūduviai ir jotvingiai, skalviai ir aukštaičiai, žemaičiai ir kuršiai. Vėliau, kovų su kryžiuočiais metu, upės pakrantės tapo itin svarbios besiformuojančiai Lietuvos valstybei – vientisa gynybinių pilių sistema stabdė vokiečių ordino antpuolius ir neleido lengvai prasiskverbti į krašto gilumą. Manoma, kad Panemunės pilies teritorijoje galėjo būti didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio dvaras, čia šis garsus Lietuvos valdovas ir palaidotas. Pasak legendos, Vytenis žuvo 1315 m. puldamas Christmemelio kryžiuočių pilį, buvusią dabartinės Skirsnemunės apylinkėse. Panemunės pilies parke supiltas dvi kalveles Romantizmo epochoje imta vadinti kunigaikščio Vytenio ir jo žmonos kapais.

Dabar dešiniojo Nemuno kranto aukštutinėje terasoje stovinti Panemunės pilis pastatyta vėliau, jau pasibaigus kovų su kryžiuočiais epochai. Vis dėlto jai buvo lemta tapti daugelio svarbių valstybės istorijos įvykių liudininke.

XVI a. šioje vietoje buvo bajoro žemaičių pakamario Stanislovo Stankevičiaus- Bielevičiaus Panemunės dvaras, kurį 1597 m. nusipirko vengrų kilmės didikas Jonušas Eperješas, atvykęs į Lietuvą Stepono Batoro valdymo metais ir greitai įsitraukęs į Lietuvos politinį bei ekonominį gyvenimą. Senųjų medinių dvaro pastatų vietoje jis numatė pasistatydinti rezidencinę mūrinę pilį. Manoma, kad pilis pradėta statyti 1604 m. pagal olandų kilmės architekto Petro Nonharto – vieno iš garsiausių tuo metu Lietuvoje dirbusių architektų – brėžinius. Pagal jo projektą didžiųjų kunigaikščių užsakymu XVII a. pradžioje buvo rekonstruojami ir Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. Panemunėje ant aukštos natūralios kalvos buvo pastatyti du dviaukščiai rūmų korpusai: rytinis gyvenamasis ir šiaurinis ūkinis, juos iš
pietų ir vakarų jungė aukštos gynybinės sienos su keturių aukštų bokštais pietryčių ir pietvakarių kampuose (dabar išlikęs tik XVII a. vid. Dar paaukštintas pietvakarių bokštas). Pilies pastatai juosė trapecijos formos vidaus kiemą.

Archeologai nustatė, kad rytinio pilies korpuso pamatų gylis – du metrai, o ant jų renesansiniu plytų rišimo būdu išmūrytos beveik metro storio išorės sienos. Iš pietų pusės, link Nemuno, prie pilies glaudėsi parkas. Pietinės sienos rytinėje dalyje buvo mūrinė dviaukštė renesansinė arkada, už jos – puošniu apvadu įrėmintas išėjimas į parką. Kartu su renesanso stiliaus gynybine architektūra gyvavusią gotikinės tradicijos įtaką rodo pagrindinio įėjimo į rūmus portalas, papuoštas smailėjančia arka. Santūrios pastato išorės formos slėpė prabangiai įrengtus interjerus. Apie jų meninį vaizdą galima spręsti tik iš archeologinių radinių, iš jų bene įspūdingiausi yra ornamentuotų, herbais puoštų koklių fragmentai.

Po J. Eperješo mirties pilis atiteko trims jo sūnums: Kristupui, Jurgiui ir Jonui, o vėliau perėjo vienam iš jų – Kauno pavieto pastalininkui Kristupui Eperješui. Archeologiniai kasinėjimai leidžia daryti prielaidą, kad 1649 m. buvo atlikta pilies rekonstrukcija – pakeista daugumos langų ir durų vieta, dydis ir forma, paradinis rytinio korpuso įėjimas įrėmintas gerokai platesniu už buvusį gotikinį stačiakampiu portalu. Taigi pilies rūmai įgijo manierizmo ar ankstyvojo baroko architektūros elementų, perstatyta arkada – baroko bruožų. Naujasis šeimininkas gyvenamąsias ir reprezentacines patalpas iš rytinio korpuso perkėlė į pietinį, taip pat pastatydino šiaurės vakarų ir šiaurės rytų bokštus (išliko tik pirmasis). Šiaurės rytų bokštas, kitaip negu kiti, buvo penkiakampis, jame K. Eperješas įrengė šeimos koplyčią. Nepaisant barokinių elementų, pilies planas ir architektūra liko renesanso stiliaus.

Eperješų pastatydintoje pilyje gausu karinės paskirties elementų, teritorija atverianti galerija buvo dekoruota altaną imituojančia sienų tapyba. Pietvakarių bokšto antrajame aukšte vietoj šaudymo angų buvo iškirsti trys langai ir įrengta biblioteka. Pietų korpuse pro iškirstus langus matėsi gražiai sutvarkytas parkas – užtvenkus upelį, suformuoti penki tvenkiniai, supilti poilsio kalneliai, pastatytos pavėsinės, oranžerija, įrengtas vadinamasis žvėrynas – aptvaras danieliams. Tai rodo, kad parko kūrėjai vadovavosi anuomet paplitusiomis klasicizmo ir ankstyvojo romantizmo landšafto estetikos nuostatomis.

1795 m. mirus A. Gelgaudui, pilis atiteko jo sūnui, buvusiam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalkai, Mykolui Gelgaudui, o 1828 m. – pastarojo žmonai Eleonorai Gelgaudienei bei vaikams Antanui ir Jonui. Abu sūnūs buvo aktyvūs 1831 m. sukilimo dalyviai. Lenkų kariuomenės generolas A. Gelgaudas tapo vyriausiuoju sukilimo vadu Lietuvoje. 1831 m. gegužės mėn. jis su 16 000 kareivių atvykęs iš Užnemunės ties Gelgaudiškiu persikėlė per Nemuną ir įsirengė stovyklą netoli savo tėvonijos. Iš čia prasidėjo jo vedamų sukilėlių kovos Lietuvoje. Deja, sukilėliams pralaimėjus, A. Gelgaudas nespėjo atsitraukti ir žuvo. Jo brolis, sukilimo dalyvis J. Gelgaudas, iki tol rūpinęsis pilimi, pasitraukė į Prūsiją. Už dalyvavimą sukilime abu broliai buvo pripažinti valstybiniais nusikaltėliais, jų pilis nusiaubta, apgriauta ir išplėšta, o 1832 m. perimta caro valdžios nuosavybėn. Tik 1867 m. pilį ir dvarą perėmė Gelgaudų turto paveldėtojas dvarininkas Stanislovas Puslovskis, tačiau jis nebeįstengė atnaujinti ir išlaikyti didžiulės rezidencijos – vakarinis pilies korpusas paverstas grūdų sandėliu, rytinis korpusas beveik sugriuvo, apie 1919 m. nugriuvo šiaurės rytų bokštas. 1925 m. dvarą nusavino Lietuvos valstybė.

 

1935 m. pilis perduota Švietimo ministerijos Archeologijos komisijai. Nuo to laiko ji buvo įvairių kultūros ir švietimo įstaigų žinioje. Negyvenama ir apleista ši pilis nebuvo dažnai perstatinėjama, todėl iki mūsų dienų jos architektūra pakito palyginti nedaug. Architektūros požiūriu šiandien tai yra autentiškiausia XVII–XVIII a. Lietuvos rezidencinė pilis. Iš keturių pilies korpusų išliko trys: seniausias rytinis, XVIII a. Buvęs svarbiausias pietinis ir vakarinis. Pastarojo korpuso kampuose stovi du iš buvusių keturių pilies bokštų. Šiaurinio korpuso vietoje – išvalyti ir restauruoti šios pastato dalies rūsiai.


1961 m. Panemunės pilis įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą.