Gegužės 17 d. 18 val. Palangos „Ramybės“ galerija (Vytauto g. 35) kviečia į dviejų parodų – Eglės Kuckaitės tapybos bei grafikos „Derama Įtampa Palangos Ramybėje“ ir Jūratės Kazakevičiūtės objektų ir minkštųjų skulptūrų „Transformacijos. Dialogas su gamta“ –atidarymą.
Eglė Kuckaitė. Grafika. Tapyba
Pirmojoje personalinėje parodoje Palangoje dailininkė Eglė Kuckaitė pavadinusi ją „Derama Įtampa Palangos Ramybėje“ parodys estampus, sukurtus oforto, minkšto lako technikomis ant cinko iš „gėlių“, „japoniškojo“, „mitinio“, „kasdieniškojo“, „demonių“ ir kitų neįvardytų kūrybos periodų.
Tapybos darbuose – juodos linijos-dėmės dalys tapytos-spaustos nuo akmens iš Karelijos kalnų grandinės, kuri susiformavo prieš 2000 milijonų metų. Ypatingai minkšto paviršiaus akmuo leidžia dirbti tiek ant popieriaus, tiek ant drobės.
Parodoje menininkė taip pat eksponuos grafikos darbus, šiemet rodytus Tarptautinėje eksperimentinės grafikos bienalėje (IEEB) Bukarešte.
„Apibendrinant, Kuckaitės kūrybą (turinio aspektu) galima būtų išskirti į dvi tarpusavyje susisiejančias šakas. Tai psichofiziška dalis, kuri integruoja intymias žmogiškąsias, tarpkultūrines patirtis. Ir konceptualioji, kur pasitelkus medijų ypatumus sukuriamos daugiaplanės idėjos peržengiančios privataus gyvenimo ribas ir turi pareiškimo bruožų apie pagarbą gamtai, kultūrai (moterims visuomenėje), apie laiko savybes ir kt. Paskutinieji darbai yra mišrios technikos, neretai atlikti ant drobės. Techninis meistriškumas pasiektas, tačiau kuo toliau, tuo mažiau norisi kalbėti apie technikas ir daug labiau apie konceptualias idėjas, kur menininkė dirba su atminties tematika, tęsia savistabą bei kūno kalbos pirmavimą racionalios raiškos atžvilgiu.“ (M. Krikštopaitytė)
Eglės Kuckaitės kūrinių yra įsigiję Modernaus meno centras, Lietuvos Europos parkas, Estijos meno muziejus, Nacionalinis Grabado muziejus (Buenos Airės, Argentina), Nagojos meno universitetas, galerija „Be&be” (Japonija), Siviko modernaus meno galerija (Italija), Floriano muziejus (Rumunija).
Druskininkietė tekstilininkė Jūratė Kazakevičiūtė parodoje „Transformacijos. Dialogas su gamta“ pristatys minkštas, tekstilines skulptūras – tai gan didelės, siurrealistinės, realių fizinių parametrų kimštos figūros. Autorė akcentuodama kūno nuogumą siekia pažvelgti į jį be išankstinės nuostatos, kiek įmanoma objektyviau. „Jautiesi, lyg įkyriai tyrinėtum kokį keistą žmogų – gyvą būtybę. Autorė greičiausiai sąmoningai siekė tokio poveikio – „žmogskulptūrės“ visada turi žmogaus kūno pavidalą.“ (A. P. Virbickaitė)
„Skulptūrų kūrimo procesas galėtų tapti pilnaverte kūrinio tąsa, juk kokios pribloškiančios jos savo atvirumu, kuomet susegtos smeigtukais, jų išklotinės regisi iškalbingesnės, nei įgyti veido bruožai, tegul abstraktūs ir komunikabilūs. Toks jau tas išsinėrimas iš odos, kuomet šiuolaikinė tekstilė netenka savo rūbo. Paklūsta koncepciniam laikmečio diktatui. Skolina ir skolinasi iš aplinkos medijų ir kitų meno sferų kanonų. J.Kazakevičiūtės nebyliųjų, akimis sekiojančių žiūrovą kūrinių garso takelis – „skulptūra-tekstilė-objektas-instaliacija.“ (I. Kazakevičius)
