Galerijoje ,,Akademija“
Vilniuje, galerijoje ,,Akademija“ balandžio 15 – 27 dienomis vyks Dalios Laučkaitės – Jakimavičienės darbų paroda „Jūra vandenynas“.
Paslaptingas parodos pavadinimas iškelia begalę mįslių vaizduotėje. Analogiškas yra Alessandro Baricco romano pavadinimas – „Sea Ocean“, tačiau, kaip teigia menininkė, jokių sąsajų su romanu darbuose nesiekė sukurti, sužavėjo tik pats pavadinimas – be jokių skyrybos ženklų, šiek tiek abstraktus.
Įžymi porceliano dailininkė pristatys, jos kūrybai būdingus, netipiškus keramikos meno dirbinius, kuriuose ,,išplauks“ smulkmeniški vaizdiniai, perteikiantys paraleles tarp žmogaus ir vandens, tarp galybės, didybės ir trapumo, mažumo. Kitas dalykas, kas paskatino autorę sukurti būtent tokius darbus – vaikystės prisiminimai. Galiausiai, ko ne kiekvienas, pirmą kartą išvystame jūrą – vaikystėje ir tai palieka tam tikrus išgyvenimus, įspūdžius.
„Paroda yra apie vandenį, apie jūrą vandenyną, apie platumą ir kartu apie tai, kad žmogus jaučiasi toks menkas ir mažas prie to vandens...“ – teigia menininkė.
Naudodama autorinius kompiuterinius lazerinės spaudos dekolius, autorė perkelia vaizdą ant keramikinių paviršių. Toks kūrybos būdas, jau ne vienoje personalinėje parodoje sulaukė dėmesio, o artėjančioje – menininkė pristatys ne tik profesionalų meną ant keramikos, tačiau ir savotišką žaismą su mažomis detalėmis, daiktais:
„Savo darbe aš naudosiu tokias mažas kompozicijas – ,,balutes“ – kaip aš jas vadinu, ant kurių komponuosiu mažas skulptūrines formas – įvairius porcelianinius daiktelius (...) bus atskleidžiamas santykis tarp didumo ir mažumo – tarp žmogaus prieš didžiulį vandenyną.“
Lankytojai galės susipažinti su keliais skirtingai išeksponuotais ciklais, kuriuos vienija bendra vientisa tema – išeksponuotos plokštės, ,,balučių“ ekspozicija bei darbų kompozicija ant sienos – viskas sudarys bendrą vientisą jūros vandenyno jungtį.
Dalia Kutkaitė
Autorė apie parodą:
Ciklas „Jūra vandenynas” – apie vandenį. Apie vandens palaimą, raibuliuojantį grožį, auksinius saulės atspindžius, paslaptingus tolius horizonte, o kartu apie jo pražūtingą jėgą. Vanduo – traukiantis, tuo pačiu mirtinai pavojingas. Nuskęsti – neskęsti. Išplaukti. Nugalėti likimą. Jūros peizažas – puošnus ir tviskantis, bet kartu lyg ir sunkus kaip iš nelabai gero sapno, su skęstančiais ne tik Venecijos, bet ir Vilniaus pastatais. Koliažinis darbo principas suteikia galimybę žaisti citatomis, masteliu, daugiaprasmiais motyvais. Paradoksalūs kontrastai - tikrovė-sapnai, menas-kičas, rimta-juokinga, asociacijos su senąja daile, architektūra, mitologija, keistos užuominos.
Kita ciklo dalis – „Balutės ežerėliai“. Kadangi jūros didybė ir pastangos tą didybę suvokti – vienas iš ankstesnių vaikystės prisiminimų, o dar ir todėl, kad kūryba man visada truputį asocijavosi su vaikiškais žaidimais, čia naudoju smulkias porcelianines ir plastmasines figūrėles, įvairius graudžiai vaikiškus ar sentimentalius daiktelius, įgytus blusų turguose, antikvariatuose (kartais kažkur tolimesnėse kelionėse ir turinčius keistas žinomas ar numanomas istorijas), arba pačios darytus.. Pavyzdžiui, baltos porcelianinės figūrėlės – iš kažkada Karaliaučiaus srityje veikusios manufaktūros šiukšlyno, ten antikvarinių lobių ieškotojai iškasė nemažą kiekį tokių įvairaus dydžio figūrėlių ir porcelianinių lėlių detalių. Tokie pasakojimai mane intriguoja ir skatina kurti savas istorijas. Taigi, komponuoju tuos niekniekius ant porcelianinių „vandens balučių“, pasakoju istorijas. Noriu, kad jos būtų truputį juokingos, bet ne tik. Čia yra ir „Eglės žalčių karalienės“, ir Ledos ir gulbės, ir visuotinio tvano motyvai. Truputį sentimentalu, truputį ironiška.
Mane domina ir porcelianinių figūrėlių tradicija. Šis žanras, ilgą laiką buvęs svarbia ir vertinama keramikos sritimi, modernizmo laikais nustumtas į paraštes kaip visiškas kičas, nebevertas ne tik meno, bet ir amato vardo. O man jos įdomios, nežiūrint neabejotinai miesčioniškos kilmės. Ko gero, tuo savo nevertingumu ir įdomios. Todėl bekojei figūrėlei pritaisau metalinę kojelę, kad ji vėl stovėtų ir galėtų gyventi savo nesvarbų gyvenimą.
Šiame darbe drįstu būti vaikiška, nerimta, smulkmeniška, imtis motyvų, siužetų ir personažų, kurie lyg ir neverti dėmesio.
Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė