7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Aktyvus pavasaris

Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda Kaune, Keramikos muziejuje

Lijana Šatavičiūtė
Nr. 15 (1029), 2013-04-12
Dailė
Rytas Jakimavičius, „Paminklosauga“. 2012. J. Bergino nuotr.
Rytas Jakimavičius, „Paminklosauga“. 2012. J. Bergino nuotr.
Kauniečiai keramikai Živilė Bardzilauskaitė-Bergins ir Juris Berginis savo organizacinį darbą matuoja pavasariais. Būtent kiekvieną pavasarį ši pora į bendrą parodą Kaune, Keramikos muziejuje, suburia Baltijos šalių keramikus. „Kauno pavasarių“ istorija prasidėjo 2007 m. siekiu atgaivinti nunykusias specializuotas keramikos ekspozicijas. Tuomet surengta Lietuvos keramikos paroda, po kelerių metų ji išaugo į tarptautinį renginį, į kurį kasmet susirenka Baltijos šalių (svečių teisėmis – ir kaimyninių regionų) keramikai. Šiais metais Kaune eksponuojama daugiau nei 80-ies lietuvių, latvių, estų, lenkų autorių kūrinių.
 
Didžiausią dalyvių dalį paprastai sudaro lietuviai ir latviai, kadangi parodos kuratorius J. Berginis akcentuoja baltų keramikos tradiciją ir jos transformacijas šiuolaikinėje kultūroje. Paroda leidžia įvertinti lietuvių menines tendencijas bendrame Baltijos šalių keramikos kontekste, kalbėti apie mąstymo skirtumus ir panašumus.
 
Šiųmetė paroda pažėrė brandžių atradimų ir paliko bene ryškiausio „pavasario“ per visą šių renginių istoriją įspūdį. Kalbėti apie vyraujančias stilistines tendencijas, kaip visada, būtų keblu, greičiau galima įžvelgti tam tikrus vienijančius kūrybos siekius ir individualų jų pateikimą. Bendriausi parodos įspūdžiai būtų menininkų dėmesys egzistencinėms ir bendražmogiškoms problemoms.
 
Žvilgsnį traukė visuomeniniu aktualumu išsiskiriantys darbai. Politinę kasdienybę smagiai apibendrino Didžiojoje Britanijoje gyvenanti Daiva Kojelytė-Marrow. Ant patiestos Lietuvos trispalvės šuoliuojantis baltas žirgelis, nešantis nugaroje įtaisytą iš lego sunarstytą Rusijos vėliavą, – politinių realijų atspindys („Trojos arklys arba Rytų metodai Lietuvoje“).
 
Nemažai socialinės tematikos darbų tik patvirtino, kad dailininkai neabejingi Lietuvą slegiamoms problemoms. Ekspresyvios stilistikos Andriaus Janulaičio žmonės ant pjedestalų („Postai“) įtaigiai perteikia agresyvią jėgą, kurią patiria dori piliečiai, susidūrę su valdininkija ir galios struktūroms atstovaujančiais asmenimis. O Lauros Skarinos nuolankiai prie paminklo palinkusiems žvėriažmogiams jų garbinamas asmuo blogų jausmų nekelia („Laimingos mintys“). Ryto Jakimavičiaus paminklosaugos alegorija iškalbingai iliustruoja šio darinio spindesį ir skurdą – nežemiškai baltą užsisvajojusią karalienę „paminklosaugą“ saugo šalia tupintis avinėlis su išmaldos indeliu.    

Kultūrinio tapatumo paieškų ir etimologinių kelionių įkvėpta intelektuali parodos kuratoriaus J. Berginio kompozicija „Karvės burna – Gangos pradžia“ liudija žvilgsnį į baltų kalbų šaknis. Latvių kalbos žodžiais išrašyta didžiulė porcelianinė karvės galva, iš kurios nasrų trykšta vanduo, simbolizuoja Gangos ištakas – Himalajuose stūksančią olą Gomukhi, kurios pavadinimas sanskrito kalba neabejotinai giminingas latvių govs mutē (latv. „karvės burna“). Ironiškai menininko misiją miniatiūra „Menas susitinka realybę“ atskleidė Domilė Ragauskaitė – sukomponavusi porcelianinę ir tikrą musę. Negali abejingai praeiti pro iškilią Ivo Folkmanio skulptūrinę plastiką, kaip ir pro visišką jos priešingybę – tarsi iš pasakų atkeliavusius literatūrinius Jolantos Mašidlauskienės („Mažoji“) ir Gražinos Petronytės-Visockienės („Vilkas ir lapė“) personažus.
 
Vis dėlto parodoje daugiausia yra asmeninę patirtį ir egzistencines problemas atspindinčių kūrinių – skirtingos plastikos ir meninių priemonių. Keramikai vis rečiau pasitelkia įprastus archetipinius rimtį, laiko tėkmę ir įsisvajojimą įkūnijančius simbolius. Išvydęs Kristinos Paulauskaitės daugiaaukštę fantasmagorišką kompoziciją „Pasiklydęs sapnas“, persmelktą trapumo ir pažeidžiamumo nuotaikų, įsitikini, kad keramikos galimybės perteikti transcendentinius potyrius – neišsemiamos. Paradoksaliais sugretinimais įtampą kuria Sigita Lukošiūnienė („Kaukė“), Rasa Balčiūtė („Undinėlė“), Mindaugas Pridotkas („Amalas“), Ilona Solianika („Vaikas 4“).
 
Apie bėgantį laiką linksmai ir saviironiškai kalba Ž. Bardzilauskaitė-Bergins jautria skulptūrine kompozicija „Motus rotarum – judėjimas ratu“. Dramatiška įtampa dvelkia Konstancijos Dzimidavičienės „Talismanas“, tragikomiškomis nuotaikomis – Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės, Martyno Masiulio kompozicijos. Daiktus kaip asmenybės esaties ir vidinės būsenos liudytojus pasitelkia Audronė Vaškevičiūtė, Gvidas Raudonius, Giedrė Bardzilauskė, Daina Vanagaitė-Belžakienė, Remigijus Sederavičius, Mare Vichman.
 
 Klausimą „kaip tai padaryta?“ kelia nemažai parodos eksponatų: pradedant Algimanto Patamsio indu, kurio paviršius išrašytas kristalinės glazūros ornamentais, Rasos Justaitės-Gecevičienės nėriniuota lėkšte, subtiliai elegantiška Rūtos Šipalytės vazele „Tirpstantis sniegas“, tikroviška Rūtos Bartkevičiūtės „rankdarbių“ dėžute, Kristinos Alšauskienės skrynele, baigiant keramikos priemonėmis pasiektais neįtikėtinais rezultatais – rūdžių efektu (Valdo Kurkliečio „Baltijos virusas“), porceliano peršviečiamumu (Aušra Kirkutytė-Kučinskienė, Ramutė Juršienė). Keraminės plastikos gyvybingumas juntamas Sauliaus Jankausko, Mairitos Folkmanės, Gražinos Švažienės darbuose.
 
Kiekviename „pavasaryje“ pagerbiama gamta, atgimimas, čia visuomet gausu gerą nuotaiką skleidžiančių kūrinių. Šįkart tai – Nerutės Čiukšienės „Voveraitė“,  Eglės Einikytės-Narkevičienės „Saulutė“, Valdo Pukevičiaus „Viena laiminga istorija“, Karlio Knopkeno „Švarūs namai“. Čia gausu pavasario žiedų (Džiuljeta Raudonienė, Normantė Naruševičienė) ir gėlėmis pražydusių daiktų (Irena Šliuželienė, Edita Jakubonytė), nebanalių gamtinių inspiracijų (Danutė Jazgevičiūtė, Milena Pirštelienė, Marius Ramonaitis, Zofia Kosiorek) ar šiaip nuotaikingų kūrinių (Dalia Ivanauskaitė, Valentinas Petjko). Suaktyvėjusią gyvūniją ryškiausiai atspindi milžiniška Ričardo Lukoševičiaus musė ir Agnės Šemberaitės santykius besiaiškinantys kiemo katinai.
 
Nors „pavasariai“ neturi konkrečios idėjos, keramikams tai netrukdo pristatyti konceptualius ir išradingus kūrinius. Atitolę nuo buitinio smulkmeniškumo, menininkai demonstruoja amato išmanymą ir tikėjimą savo profesiniu pašaukimu.
 
Paroda veikia iki balandžio 30 d.
Keramikos muziejus (Rotušės a. 15, Kaunas)
Dirba antradieniais–sekmadieniais 11–17 val.
 
 
 

 

Rytas Jakimavičius, „Paminklosauga“. 2012. J. Bergino nuotr.
Rytas Jakimavičius, „Paminklosauga“. 2012. J. Bergino nuotr.
Rūta Šipalytė, „Tirpstantis sniegas“. 2012. J. Bergino nuotr.
Rūta Šipalytė, „Tirpstantis sniegas“. 2012. J. Bergino nuotr.
Andrius Janulaitis, „Postai“. 2012. J. Bergino nuotr.
Andrius Janulaitis, „Postai“. 2012. J. Bergino nuotr.
Domilė Ragauskaitė, „Menas susitinka realybę“. 2013. J. Bergino nuotr.
Domilė Ragauskaitė, „Menas susitinka realybę“. 2013. J. Bergino nuotr.
Rūta Bartkevičiūtė, „Sena naujai“. 2012. J. Bergino nuotr.
Rūta Bartkevičiūtė, „Sena naujai“. 2012. J. Bergino nuotr.
Valdas Kurklietis, „Baltijos virusas“. 2013. J. Bergino nuotr.
Valdas Kurklietis, „Baltijos virusas“. 2013. J. Bergino nuotr.