Jubiliejinė skulptoriaus Leono Žuklio paroda

 2013 m. kovo 21 d. 16 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale, Arsenalo g. 1, atidaroma jubiliejinė skulptoriaus Leono Žuklio paroda.

Parodoje pristatomi profesoriaus L. Žuklio kūrybinės ir pedagoginės veiklos epizodai: kūryba nuo ankstyviausių iki pastaraisiais metais sukurtų darbų, eksponuojami jo mokinių piešiniai, fotografijos iš darbo Dailės institute laikų. Profesoriaus indėlį į Lietuvos meno raidą ženklina gausus kūrybinis palikimas: žymių žmonių skulptūrinių portretų galerija, figūrinės kamerinės ir paminklinės skulptūros. Lietuvai nusipelniusių asmenų galerijoje – daugiausia reljefinių atvaizdų, kuriuose įamžinti lietuvių dailės klasikai, mokslininkai, muzikai. L. Žuklio sukurti portretai – reikšmingas istorinis palikimas. Nemažą jo dalį autorius yra dovanojęs Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Paroda veiks iki 2013 m. balandžio 21 d.

LEONAS ŽUKLYS (g. 1923 m. kovo 19 d. Degučiuose, Obelių valsčius) – skulptorius, ilgametis Lietuvos valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) piešimo dėstytojas, profesorius. 1942–1949 m. studijavo Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (mokytojai Vytautas Kašuba, Viktoras Palys, Juozas Mikėnas). Kaip geras piešėjas, pats dar būdamas studentas, L. Žuklys buvo pakviestas dirbti instituto Piešimo katedroje ir šiam atsakingam darbui paskyrė net keturiasdešimt gyvenimo metų. Profesionaliais patarimais ir geru žodžiu skulptorius į kūrybos kelią palydėjo dešimtis gabių mokinių, jo pamokas lankė Gražina Didelytė, Rimtautas Gibavičius, Gediminas Jokūbonis, Stasys Krasauskas, Algimantas Švėgžda. Didelis ratas L. Žuklio mokinių yra tebekuriantys, kūrybinę brandą pasiekę menininkai.

Jau pirmaisiais savo kūriniais, ypač skulptūra „Tekintojas Sergėjus Tarnauskas“ (1954), L. Žuklys pasirodė kaip pajėgus, daug žadantis menininkas. Jo darbai ne kartą dalyvavo ano meto garsiose sąjunginėse ir respublikinėse parodose. Tai Vinco Mykolaičio-Putino biustas (1957), „Darbininkas“ (1957), „Karys“ (1965), „Duona“ (1969) ir kt.

Turtinga plastine kalba išsiskiria skulptūriniai portretai, juos autorius dažniausiai kūrė iš natūros. Psichologinį nusiteikimą menininkui itin gerai pavyko perteikti kūriniuose iš medžio. Tai Rusnės žvejų ciklas (1961–1963), mokslo ir meno veikėjų prof. Augustino Pronckaus (1962), dailininkės Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės (1963), prof. Kazio Ambrozaičio (1977), akademiko Antano Kudzio (1977) portretai. Lietuvai nusipelniusių asmenų galeriją tęsia reljefiniai atvaizdai, kuriuose įamžinti lietuvių dailės klasikai Justinas Vienožinskis (1972), Antanas Gudaitis (1983), Petras Aleksandravičius (1984), Vincas Kisarauskas (1988), poetai Eduardas Mieželaitis (1988), Justinas Marcinkevičius (1997), dirigentai Saulius Sondeckis (2011), Juozas Domarkas (2012). Prie jų darniai šliejasi ne tik amžininkų gydytojų, inžinierių, kitų mokslo sričių atstovų portretai, bet ir XIX a. istorinės asmenybės – lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis, Vilniaus universiteto auklėtinis, 1831 m. sukilimo dalyvis ir žymus geologas Ignas Domeika. L. Žuklio sukurti portretai – ne tik brandžios meninės saviraiškos kūriniai, bet ir reikšmingas istorinis palikimas.

Skulptorius L. Žuklys gerai žinomas kaip dekoratyvinių skulptūrų „Šeima“ (1982, Vilniaus santuokų rūmų skverelyje, archit. G. Baravykas), „Taika“ (1988, Tauragėje, bendraautoris G. Žuklys, archit. E. Budreika), „Motinystė“ (2000, Vilniaus Antakalnio klinikinės ligoninės kieme, bendraautoris G. Žuklys, archit. L. Markejevaitė), „Arka“ (1999, Rokiškyje, bendraautoris G. Žuklys, archit. N. Bučiūtė, L. Markejevaitė), „Svaja“ (1991, prie Santuokų rūmų Klaipėdoje), paminklų kompozitoriui Juozui Naujaliui (1994, gimtosios sodybos vietoje Raudondvaryje, archit. G. Baravykas) ir vyskupui Motiejui Valančiui (2005, Kauno Rotušės aikštėje, archit. A. Sprindys, L. Vaitys) autorius.

Lietuvos nacionalinis muziejus,

Ryšių su visuomene skyrius, tel. 262 9426