Audronės Petrašiūnaitės paroda „Atminties paveikslai“

 Parodos atidarymas įvyks kovo 18 dieną  (pirmadienį) 17 valandą  VDA galerijoje „Akademija“, Pilies g. 44/2, Vilniuje.

Paroda veiks iki kovo 30d.

Kiekvienas menininkas intuityviai pajunta, kurioje aplinkoje atsiskleis jo gilesni klodai, suteikiantys tik jam vienam būdingo unikalumo. Vienas puikiausiai jaučiasi didmiesčio aplinkoje, naujoje minimalistinio stiliaus dirbtuvėje. Kitam reikalinga pastovi kaita, kelionių įspūdžių gausa ar trapaus laikinumo pojūtis. Trečiam būtina sugrįžti arčiau gamtos, kuri nugludina visa, kas nereikalinga ir atidengia paprastoje buityje slypinčią išmintį. Audronės Petrašiūnaitės paveikslai gimsta būtent tokioje apinkoje kuklioje Višakio Rūdos troboje. Keli nedideli kambarėliai, plyta ant kurios gaminamas maistas, jokių šiuolaikinės buities patogumų. Nedideli langai,  pro kuriuos atsiveria dunksmingi toliai, ir preciziškai išravėtos, keliais apeitos daržovių bei gėlių lysvės, keturi aplink besisukiojantys mylimiausi katinai ir nepriekaištinga švara. Ant palangių vazonuose nuolat gausiai žydintys amariliai, Audronės paveikslai, kurie nebyliai kalbasi su šalia kabančiais liaudiškais siuviniais ar romantiškais paveikslėliais, pasieniais sustatyti paskutinės vasaros darbai, po intensyvaus kūrybinio sezono pasiruošę kelionei į dirbtuvę Kaune ir visa gaubiantis aliejinių dažų kvapas. Paklaususi Audronės, kodėl neįsirengia naujos didesnes dirbtuvės šalia esančiame pastate, kas leistų apsisaugoti nuo kenksmingo aliejinių dažų  poveikio, sulaukiau keistoko atsakymo:

O jeigu naujoje aplinkoje negalėsiu nieko sukurti?  Keturi metai praėjo, kol supratau, kad tapydama turiu atsisukti į rytus. Už nugaros tarsi jaučiu lauke augantį ąžuolą ir jo kamienu tekančius gyvybinius syvus, visa tai man padeda susikaupti. Susitikti su balta priešais mane atsiveriančia drobe einu kaip į darbą. Paveikslas atsiranda ne prie molberto, jeigu vidumi jo nematau,  tai jo ir nėra. Įkvėpimo aš nelaukiu. Anksčiau daug  piešdavau prieš pradėdama tapyti. Dabar būsimo paveikslo vaizdinys tiesiog gimsta galvoje. Tada iš anksto pranešusi kaimynei Astutei,  kad manęs netrukdytų, nes ryt tapysiu, imuosi darbo. Kai kas nors man kliudo darbo eigoje, esu pikta. Važinėju po kambarį su kėde, nes visą dieną stovėti priešais drobę man sunku. Tapyba reikalauja daug fizinių jėgų.

Art Vilnius 2012 metų parodoje apdovanota Metų tapytojos nominacija, Audronė nesiliauja stebinusi vis naujais kūrybiniais ieškojimais. Vieni jos darbuose ieško ankstesnės Audronės,  tapybiniais jautrios koloristikos darbais džiuginusios ne vieną šio žanro gurmaną, kiti nekantriai laukia vis  naujų pokyčių. 

Kai pradėjau tapyti lygiai prieš trisdešimt metų, mane daug kas kritikavo - nėra struktūros, viskas išbyrėję. Jeigu sudėtum visus “už“ ir „prieš“, gautųsi kažkoks teismo procesas. Iš tikro, kai žiūri į Tiziano paveikslus, ne spalva, piešinys ar kompozicija svarbiausia,  o vos juntamas laukas, gyvenimo apraiškos pavaizdavimas, kažkokia gyvybė, paslaptis ir net mistika. Svetimo vidaus neatkursi, turi ieškoti savojo. Aš paveikslų nedarau, aš jais gyvenu. Balta drobė - mano akistata su pasauliu. Jeigu man pačiai neįdomu tai ką aš tapau, manęs neguodžia net ir didžiausi komplimentai. Dabar niekas manęs neapkaltins, kad mano darbuose nėra struktūros, kad jie  neturi kompozicijos, kad piešinys netvirtas. O temų ratas išplaukia iš naujų patirčių, iš paties besikeičiančio gyvenimo.

Audronės tapyba visada buvo labai autoportretiška, beveik kiekvienoje drobėje įžvelgiamas autorės atvaizdas.  Kūrybos pradžioje -  romantiškai ir ilgesingai svajojantis, vėliau - veidrodžio atšvaituose ar vandens atspindžiuose ieškantis savojo „aš“, dar vėliau - kraujuojančiomis žaizdomis prabylantis apie begalinį išgyventą skausmą. Atviras vidinių jausmų preparavimas, individualios refleksijos, byloja apie išgyventas gyvenimo pajautas - meilę, skausmą, mirties nuojautą - priverčia susimąstyti apie bendražmogiškas tiesas. Netikėtas pop dievaitės Lady Gaga pasirodymas naujausiuose  tapybos darbuose nustebino net ir artimiausius  draugus. Įdomu, kaip ji atsirado dailininkės kūryboje?

Lady Gaga - tai vaizdinys plevenantis erdvėje, jis turi poveikį, tu žiūri ir akių atplėšt negali, buvau jos koncerte. Jeigu ne liga, kuri privertė ilgai gulėti ir spoksoti televizorių, gal  būčiau jos ir neaptikusi. Yra daugybė gyvenime žemiškų dalykų, kurie man buvo nepasiekiami. Aš niekada negalėjau stovėti ant pirštų galų, negalėjau dėvėti suknelės, niekada negalėjau avėti aukštakulnių batų. Žiūrėdama į Lady Gaga plevenančią erdvėje, nesustojamai judančią, besikeičiančių formų, struktūrų sūkury, pajutau begalinį visatos formų grožį bei sąryšingumą, net sugalvojau nusipirkti ir perskaičiau organinės chemijos vadovėlį. Taigi, mano santykis su dainininke yra visai kitas. Šį mane užvaldžiusį jausmą ir bandžiau užfiksuoti serijoje darbų. Dabar ši tema jau išsemta, atėjo kitas kūrybos etapas.

Suprantu, kad šiandien mano tapybiniai atradimai gali vykti tik asmeninio lauko ribose. Didysis operacijų maratonas, lavina įsibrovęs i mano gyvenimą, jau praeityje. Naujas paveikslų ciklas, nutapytas  šią vasarą –  ,,Atminties paveikslai“, atspindintys užplūdusias emocijas vartant senas fotografijas, kuriose ieškojau ramybe dvelkiančių gražiausių vaikystės akimirkų. Jomis ir norėjau pasidalinti.

Kalbėjosi Algė Gylienė