Minimalizmas – pirmoji mintis vos pažvelgus į paveikslus. Bet ir iškart aišku, kad tai dar ne viskas. Labiausiai į akis krenta glotnūs spalvų plotai ir atvira erdvė – plokštumos apytuštės ir jose itin nedaug objektų. Paveiksluose vyrauja geometrinės struktūros, nėra apčiuopiamos temos, o vientisi spalvų laukai hipnotizuoja, provokuoja patiems išvesti tai, kas slypi už paveikslo rėmo. Nė viename iš eksponuotų tapybos darbų nerasime nieko įasmeninto. Taip yra, nes pagrindinis Lino Jusionio paveikslų objektas, ko gero, yra erdvė – atvira, neapibrėžta ir kalbanti. Menininko erdvė (per nutylėjimą) pasakoja apie tai, kas paslėpta, ko negalime pamatyti. Šį pasakojimą papildo ir pakreipia paveikslų pavadinimai: „Apsikeitimas“, „Ekrane buvo audra“‚ „Kurią tai dieną, kurią tai naktį – nepamenu“. Tokio pobūdžio pavadinimai kartu su ribų neturinčia erdve lemia tai, kad kūrinio suvokimas labiausiai priklauso nuo žiūrovo.
Vis dėlto erdvė sukuria ne tik išorinių minčių laukiantį naratyvą, jos neapibrėžtumas pretenduoja perteikti ir gilesnes mintis. Pavyzdžiui, galima galvoti apie žmogaus ir erdvės santykį, galbūt vienišumą, (ne)gebėjimą susivokti laike ar išliekamąją vaizdo vertę. Mano nuomone, būtent šie dalykai labiausiai „persišviečia“ pro iššvarintą paveikslų paviršių ir išorinę ramybę. Man, ko gero, ryškiausiai kyla abejonė dėl tokio vaizdo išliekamosios vertės. Juk ne viskas, ką mes matėme ar matome, yra tokios pačios svarbos, todėl vaizduojami objektai ir jų fragmentiškumas verčia mąstyti apie jų pasirinkimą: kokią vietą menininko gyvenime jie užėmė ir ką jie jam iš tiesų reiškia. Debesys virš miesto bokštų, vingiuojantis žaibas, metalinės konstrukcijos – mums tai tik nereikšmingos detalės, užfiksuotos drobėje, sužadinančios nedaug sentimentų, tačiau kurstančios daug klausimų ir galimų minties vystymo krypčių.
Švelni paveikslų faktūra, ramūs, beveik nematomi potėpiai ir lygus tarsi nupoliruotas paviršius sukuria ramybės įspūdį. Menininkas žiūrovui suteikia tik nuorodas. L. Jusionio paveikslai – tarsi ekrane sustabdytas kadras, iškirptas iš gyvenimo ar filmo ir pateiktas žiūrovui. Autorius, remdamasis kadravimo principu, dalija erdvę į momentus, kurie, nors ir įgavę beveik abstraktų vaizdą, vis dėlto išsaugo naratyvo užuomazgą. Todėl kiekvienas žiūrovas gali savaip įsikibti atpažįstamo fragmento pagal savo būseną ir galimybes, savaip išnaudoti neapibrėžtumo teikiamas privilegijas ar nepatogumus. Vienus toks neaiškumas džiugins kaip nauja galimybė, kitus baugins kaip nestabilumo išraiška.
Parodos pavadinimas – „Tik sniege liko žymės“ – atspindi dažną šio autoriaus tapyboje kaitos temą ir prabėgančio laiko motyvą. Vieniši, laike sustingę objektai primena apie visa ko laikinumą. Šiuo atžvilgiu galerijoje eksponuojami dailininko darbai primena Giorgio de Chirico kūrybą. Tačiau L. Jusionis akcentuoja ne slegiančią vienatvę ar nelaimės nuojautą, o erdvę – paslaptingą ir viliojančią. Menininko kūryboje erdvė ne tik užpildo paveikslo plokštumą ar sukuria nuotaiką, ji – pagrindinis ir tikrasis paveikslų objektas, pasakotojas bei grandis, jungianti meno kūrinį su žiūrovu.
L. Jusionio kūryba patraukia savo išoriniu paprastumu bei sugebėjimu įtraukti stebėtoją į paveikslo erdvę. Taip pat žavi dailininko gebėjimas minimaliomis išraiškos priemonėmis sukurti stiprų efektą. Ilgesys, neapibrėžta svajonė bei švelni melancholija – tai žymės, kuriomis paženklinta L. Jusionio tapybos darbų paroda. Išėjusi iš parodos nenustoju svarstyti, kodėl menininkas vis akcentuoja netvarumą, lyg mėgintų jį sustabdyti? Tikriausiai to nesužinosiu. Tačiau tokia kūryba visuomet lieka ypač atvira interpretacijoms.
Paroda veikia iki vasario 23 d.
Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)
Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.
